Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
šovėjas
.
Rezultatai
Antraštė:
šovė́jas
Straipsnelis:
Galima teigti, kad Sovijaus (Совий) vardo pagrindą sudaro baltų nom. ag. *
šovēj(a)s
/*
sovēj(a)s
iš veiksmažodžio *
sauti
reikšme ‘kišti’, ‘stumti’, ‘mesti’ ir pan. (atskirai imant specializuota reikšme ‘šauti’). Plg. lie.
šovė́jas
‘šaulys’ (:
šáuti
, plg.
šovinỹs
ir pan.), la.
šavējs
(:
šaut
, plg.
šaviņš
ir pan.). Būdinga, kad reikšmė ‘kišti’, ‘stumti’ ir panašios sudaro archaiškiausią šių veiksmažodžių semantikos sluoksnį (plg. sl. *
sovati
iš senesnio *
suti
< *
sautei
, plg. *
sujǫ
). Reali panašaus žymėjimo motyvacija aiškinama tuo, kad v. priklauso pagrindiniam laidotuvių ritualo žyniui, kuris lavoną įstumia į ugnį, į krosnį, plg. lie.
šáuti duoną į pečių
, la.
šaũt maizi krāsnī
(p. 25–26), plg. dar lie.
šovi̇̀kas
‘tas, kuris kiša (šauna) duoną į krosnį’ (=
šovė́jas
),
šovi̇̀kė
ir prakeikimo formulę
kad tave Perkūnas šaut
(= trenktų), br.
кад цябе Пярун сунуй
= Perkūnas sudegina savo auką (p. 27).
Šaltinis:
Топоров 1985 (1987)
, 25–27
Antraštė:
šovėjas
Straipsnelis:
[Rekonstruojamas mitinis vardas, r.
Совий
, tai žmogus ir dievas, pradėjęs laidojimo paprotį – sudeginimą]. Noras susieti
Совий
su
свинья
,
солнце
[523] yra menkai tepatenkinantis. Daug tikslesnė prielaida, kad vardo
Совий
pagrindas yra apeliatyvas, tipo *
šovēj(a)s
/*
sovēj(a)s
, esantis nomen agentis iš v. *
šauti
(*
sàuti
) su reikšme ‘совать’, ‘stumti’ ir pan. […] Realiai žodyje
Совий
atspindėtas tipas, realizuotas lie.
šovėjas
(:
šauti
) ir la.
šāvējs
(:
šaũt
) […]. Būdinga, kad reikšmės ‘kišti’, ‘stumti’ ir pan. sudaro patį archaiškiausią šių reikšmių semantikos sluoksnį, kas slavų yra *
sovati
iš ankstesniojo *
suti
< *
soutei
. […] Pačiose baltų kalbose tiksliausias veiksmažodžio
šáuti
/
šaũt
/
saũt
atitikmuo yra tas, kuris žymi duonos dėjimą į krosnį, į ugnį. Toks pats vaizdas yra slavų kalbose, plg. rusų
совать (сунуть) хлеб в печ, огонь
ir t. t. Neabejotina, kad šis atitikimas, kurio centras yra veiksmažodis, gali būti rekonstruotas ir baltams-slavams (nepaisant skirtingų duonos pavadinimų baltų ir slavų kalbose). Taip pat tikslinga atkreipti dėmesį į išskirtinai svarbų motyvą – herojaus pašovimą į krosnį, minimą pasakose. Geriausiai šis motyvas atspindėtas rusų pasakose, kur herojų pašauti į krosnį stengiasi ragana, tačiau realiai tai padaro pats herojus (subjektas) raganai (objektas). Veiksmas pasakoje koduojamas ta pačia minėta leksema
совать
/
сунуть
. Taigi kiekvienas schemos narys perduotas elementu
сов-
(giminiškas
šáuti
/
šaũt
/
saũt
):
засовывающий
(plg.
Совий
= *
šovēj(a)s
)
засовывает
(
šáuti
/
šaut
)
совком
(plg. lie.
šáukštas
) [...]. Šita schema kaip tik ir yra tas kontekstas, kuriame įvyko onimizacija ir apeliatyvo mitologizacija su veikėjo reikšme: tas, kuris
šáuna
/
šaũn
→
šovė́jas
/
šāvējs
→ *
Šovė́jas
/ *
Šāvējs
, o rusų adaptacijoje –
Совий
. Todėl
šovė́jas
/
šāvējs
reiškia ne tik žynį, vadovaujantį numirėlio laidojimo apeigoms (tas, kuris deda jį į ugnį), bet ir duonos kepimo ritualo vykdytoją, apie ką šalia tipologinių paralelių (
šáuti dúoną į krósnį
) liudija žodydinė leksemos
šovė́jas
– 3.
kas šauna, kiša duoną į krosnį
(LKŽ);
šovi̇̀kas
– 2.
kas duoną šauna į krosnį
(LKŽ). Todėl toks baltų ir slavų veiksmažodžio vartojimas su reikšme ‚совать‘ neturėtų stebinti.
Šaltinis:
Топоров 1990
, 523–525
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas