Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: žambas.

Antraštė:

žam̃bas

Straipsnelis:

Apie kitų būdvardžių analogiją kalbėjo jau F. Sommer, Die idg. iā- und io- Stämme im Balt., Leipzig 1914, p. 346. Ši analogija pasirodo [kaip C. S. Stang, Vgl. Grammatik d. balt. Sprachen, Oslo 1966, p. 187 išn. 2] kaip pronominalinės galūnės -a perėmimas; panašiai kaip Stangas – ir I. Murata, The o-Stem Nom.-Acc. Sg. Form and the Fate of Neuter Nouns in East Baltic, JIES 14 (1986) p. 273–288, kuris Sg. (iš *-od) sinkretizmą su Pl. (iš *-ā) postuluoja ir finų skolinius su -a, -ä (lunka = pr. lunkan ‘lunkas, luobas’; heinä = lie. šiẽnas ‘Heu’, bet plg. s. sl. sěno ‘šienas’; priešingai nei hammas ‘dantis, spyglys’, lie. žam̃bas ‘kraštas, briauna’, la. zobs ‘dantis’, s. sl. zǫbъ ‘t. p.’) pateikia, tačiau kurie apie lie. kalbą nuo XVI a. mažiau ką teparodo, nes skolinimas daugiau nei tūkstančiu metų ankstesnis.

Šaltinis:

Euler 1991, 44

Antraštė:

žam̃bas

Straipsnelis:

[Pritardami hipotezei, kad ide. prokalbėje egzistavo dvi gomurinių eilės, šie prokalbės garsai alb. kalboje šitaip atspindimi:] 3) morfologiniai dėsniai: b) veiksmažodiniai vediniai (posverbale Bildungen) alb. dhëmb, trm. dhâm ‘dantis’ = s. bulg. zǫbъ ‘dantis’, lie. žam̃bas ‘kampas, kertė, Scharfe Kante’, s. i. jambh-ḥ ‘dantis’ yra veiksmažodiniai vediniai iš alb. dhëmp ‘diegia, gelia’, s. bulg. zębǫ ‘suplėšau’, lie. žembiù ‘supjaustau, perkerpu, zerschneide’, s. i. jambhate ‘(er)schnappt’ < *gembʰ-.

Šaltinis:

Georgiev 1977, 230

Antraštė:

žambas

Straipsnelis:

Armėnų camem […] ‘kramtau’, cameli ‘žandikaulis, skruostas, žandas, burna’. [Lit.: Walde-Pokorny I 575; 369]. Šiuos žodžius išaiškino Bugge, KZ 32 (1893) 11. Gretintina vardažodžių ir veiksmažodžių grupė: plg. viena vertus, s. i. jambhaḥ ‘dantis’, gr. γόμφος ‘kuolelis, dantis’, γαμφή, γαμφγλή ‘(žvėries) žandikaulis, nasrai’ [255], alb. dhëmp ‘’, la. zùobs ‘t. p.’, s. sl. ząbъ ‘t. p.’, s. v. a. kamb, v. v. a. kamm, lie. žambas ‘Balkenkante’, kita vertus, s. i. jambhate ‘čiumpa’, av. zəmbayadwəm ‘sumalate’, s. sl. zębǫ, zębsti ‘suplėšyti’. […] arm. cam- veikiausiai vestinas iš camb- […].

Šaltinis:

Solta 1960, 254

Antraštė:

žam̃bas

Straipsnelis:

Oset. (ironų) zæmbyn : zæmbyd ‘žiovauti, vėpsoti’. Kaip r. зебать susijęs su зеб, taip veiksmažodis zæmbyn turi iranėnišką pagrindą *zamba- reikšme ‘žiotys; nasrai, dantis, žandikaulis; kąsti, griebti, krimsti’ ir pan. Plg. orm. zāmbə, veneci zāmbai, afganų zāma ‘žandikaulis’, Pamyro i. zōmbo ‘žandikaulis; dėsna’, zomum, zomaim, s. vi-zomb-, b. zumbuy : zomboyd ‘žiovauti’ (MSS 1974 XXXII 24–25), part. zambag ‘mūšis’ (‘griebimas’, ‘sugriebimas’), av. zamb- ‘smulkinti, trupinti’, be nosinio av. zafan-, zafar- ‘nasrai, žiotys’, s. i. ǰambhā- ‘dantis; iltis’, ǰambh-, ǰambhate ‘griebti dantimis’, čia taip pat s. i. ǰambhā- ‘žandikaulių drebėjimas; kalenimas’ (oset. dūrgom)¹ [¹Semantiškai svarbu, kad žiovavimas taip pat kai kada turi spazminį pobūdį. Iš čia tampa aiškus ir etimologiškas atitikimas oset. zæmbyn ir r. зябнуть ‘žvarbti’ = ‘stingti’]. Apie s. i. jambh- žr.: Johanna Narten, Ai. jambha-, KZ LXXIX 255–264; Das altindische Verb in der Sprachwissenschaft, Die Sprache 1968 XIV 130–131. Už indoiranėnų ribų: sl. *zombu-, le. ząb, r. зуб, lie. žam̃bas, ang. comb ‘plaukų šepetys’ (‘dantytas’), toch. kam, keme ‘dantis’, galbūt armėnų camel ‘kramtyti, žiaumoti’ (Mann 29, 74, 105), gr. γόμφος ‘strypas, vinis’, γαμφαί, γαμφγηλαί ‘žandikauliai (gyvūnų); snapas’, alb. dhemb ‘’. Ide. šaknis *g̑- (Pokorny 369). Be abejo, čia ir oset. zæmby ‘letena’ (ИЭС I 393). Jungiamoji reikšmė – ‘griebiamasis organas’ (‘nasrai’ – ‘letena’). Žr. Миллер, ОЭ II 82; Gr. 32; Hübschmann Oss. 38; Morgenstierne, Shughni 87; Narten, KZ LXXIX 26; Bailey, JRAS 1932, 138 ir toliau; SAKA Dictionary 346, 223.

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ IV, 296

Antraštė:

žam̃bas

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti baltų kalbų vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų kalbų pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbos raidoje.] La. kalba liudija bendrą su sl. ir kitomis ide. kalbomis inovaciją: ‘dančiui’ pavadinti čia įsigalėjo žodis, anksčiau reiškęs ‘baslelis, briauna, ašmenys’: la. zùobs, s. sl. zǫbь, le. ząb ≤ baltų-slavų *žamba-. Plg. lie. žam̃bas ‘aštri briauna’, žam̃bis ‘žagrė, arklas’ greta v. žembiù, žem̃bti ‘perpjauti, kapoti’ (s. sl. zębǫ ‘raunu, draskau’). Giminiški: s. i. jámbha- ‘dantis, kirtiklis’, gr. γόμφος ‘dantis; briauna’.

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 222

Antraštė:

žam̃bas

Straipsnelis:

Gr. γόμφος m. ‘smaigalys’. Forma γόμφος turi veiksmažodinio daiktavardžio su balsiu o pavidalą. Atitinkamą praes. kamieną randame s. sl. zębǫ ‘draskyti’, lie. žembiù, žembti. Be to, s. i. aor. jambhiṣat ‘siekti, griebti’ su intensyviniu jañjabhyáte bei kauzatyvu jambháyati ‘traiškyti, griebti’. Vardažodis su o yra paliudytas s. i. jámbha- ‘dantis’, s. sl. zǫbŭ ‘dantis’, lie. žam̃bas, la. zùobs ‘dantis’, s. isl. kambr bei s. v. a. kamb ‘šukos’, žr. Pokorny 369. Nereikia kelti klausimo, ar daiktavardžio pirminė reikšmė yra ‘smaigalys’ ar ‘dantis’ (plg. baltų kalbų faktus, kur taip pat paliudytos abi vartosenos). Graikų kalboje vartosena yra pasiskirsčiusi tarp skirtingų formų. Antra vertus, γομφίος specializacija reikšme ‘dantis, krūminis dantis’ randama ir kitose ide. kalbose.

Šaltinis:

Chantraine DEG, 232

Antraštė:

žam̃bas

Straipsnelis:

Sl. zǫbъ ‘dantis’, lie. žam̃bas ‘kraštas’, s. isl. kambr ‘šukos’, s. i. jámbha ‘žandikaulis’. Paprastai jie kildinami iš *g̑ombho-s ‘dantis, smulkinimo įrankis’. Tačiau ši reikšmė nepaaiškina visų istoriškai atsiradusių reikšmių, plg. lie. žam̃bas ‘kraštas’, vok. Kamm ‘šukos’. Be to, ide. danties pavadinimas visai kitokios formos. Dėl to *g̑ombho-s tiksliau aiškinti kaip kilusį iš *g̑on-bho-s su o balsiu prie *g̑en- ‘gimti’: g̑on-bho-s ‘išdygęs’ > ‘iškilimas’, plg. reikšmę ‘kraštas’ lietuvių kalboje, ‘šukos’ – vokiečių ir fakultatyvią ‘dantis’ kai kuriuose dialektuose, kuri išstūmė senąją.

Šaltinis:

Трубачев 1959b, 154, 1957b, 90

Antraštė:

žam̃bas

Straipsnelis:

[Pateikiu pamarėnų (tiksliau pagal Lorenco skirstymą – slovincų, kašubų, saborų), kitų sl. kalbų ir bl. atitikmenis:] 13) Pamar. ząber ‘kleiner Haken am Spinurad’ (be to bulg. зо́бер ‘Bergspitze’) ← prasl. *zǫbrь ~ lie. žam̃bas ‘Holzpflug’.

Šaltinis:

Hinze 1984b, 193

Antraštė:

žam̃bas

Straipsnelis:

Lie. žam̃bas ‘kraštas, kampas, aštriakampis daiktas’, la. zùobs ‘dantis’. Etimologiškai giminingi: s. sl. zǫbŭ, r. zub, alb. dhëmp, toch. A kam, toch. B keme ‘dantis’, s. v. a. kamb, s. ang., s. saksų camb ‘šukos, šepetys’, s. isl. kamb ‘šukos, šepetys; gūburys, ketera’, s. ang. comb ‘šukos, šepetys’, gr. gómphos ‘medinis kablys, kuolas, nagas’, gomphíos ‘krūminis dantis’, s. i. jámbha- ‘(iltinis) dantis, iltis’; pl. ‘dantų rinkinys’, s. sl. zętĭ ‘skylė, plyšis’, s. i. ja(m)bhate ‘griebti (žandikaulį)’, jambhayati ‘jis sunaikino’, av. zamb- ‘dužti, subyrėti’, alb. dhemp ‘man skauda’. Ide. *gembh- ‘dantis, nagas’.

Šaltinis:

Steinbergs 1996–1997, 28

Antraštė:

žam̃bas

Straipsnelis:

Senieji palataliniai veliariniai priebalsiai *k’, *g’, *g’ʰ kartais slavų kalbose virsta ne s, z, o k, g. Greta daugelio reguliarių atitikimų tarp slavų ir, pvz., baltų kalbų (3), yra ir pavienių žodžio, žyminčio ‘žąsį’, tipo leksemų (4): (3) […] r. zub, slov. zǫ̑b – lie. žam̃bas, la. zùobs ‘Zahn’ (< ide. *g’ómbʰo- ‘Pflock’) […]. Dar žr. žiema, žvėris, žąsis

Šaltinis:

Hill 2010, 105–106

Antraštė:

(žambas)

Straipsnelis:

žr. dantis

Šaltinis:

Blažek 2009, 37

Antraštė:

žam̃bas

Straipsnelis:

Jau nuo Illič-Svityčiaus monografijos apie baltų ir slavų kalbų vardažodžio kirčiavimą (1963) visuotinai pripažįstama, kad baltų-slavų prokalbės šakninio kirčiavimo vyriškosios giminės o kamieno žodžiai su trumpu šaknies skiemeniu dėl analogijos perėjo į mobiliojo kirčiavimo paradigmą daugumoje ar visuose slavų kalbų dialektuose, užuot įgiję koloninį pirmo pošakninio skiemens kirtį pagal Dybo dėsnį. Pvz., ide. *g̑ómbʰos (plg. s. i. jámbha-, gr. γόμφος ir lie. žam̃bas, paliudytą kaip 2 kirčiuotės žodį) iš tiesų atliepia ne sl. †zanˈbu, kaip būtų buvę galima laukti, o *ˌzanbu, priklausantį akcentinei paradigmai c kaip ankstesni galūninio kirčiavimo žodžiai, pvz., sl. *ˌdrau̯gu ide. *dʰou̯gʰós (plg. lie. draũgas a. p. 4).

Šaltinis:

Olander 2009, 145