Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: asla.

Antraštė:

aslà

Reikšmė:

molinis trobos, klojimo ar krosnies grеndymas; budė, pustyklė, galąstuvas

Straipsnelis:

[Recenzuojami keli jubiliejinio leidinio, skirto lenkų kalbininkui J. Kurilovičiui, straipsniai. Аptariamas O. N. Trubačiovo straipsnis (О. Н. Трубачёв, Заметки по лутовской зтимологии), kuriuo autoriaus papildo, pakoreguoja E. Frenkelio žodyno duomenis, liečiančius daugiausia slavizmus]. Lie. aslà siūloma laikyti skoliniu iš le. osła pirmine reikšme ‘galąstuvas’, iš kurios galėjo atsirasti ‘klojimo, grendimo’ reikšmė. Autorių galėjo suklaidinti Lietuvių kalbos žodynas, kuriame nenurodomas šių žodžių homonimiškumas (LKŽ I 265). aslà ‘molinis trobos, klojimo ar krosnies grеndymas’ – senas lie. k. žodis, plačiausiai vartojamas tarmėse. Gretinamas su šv. (arch.) äril ‘židinys’. Plg. šv. trm. ären ‘t. p.’, s. isl. arinn ‘židinys, ugniakuras, ugniavietė; aukuras’, s. v. a. essa, n. v. a. Esse < *asi̯ōn ‘žaizdras’, lo. ārea ‘neužimta, atvira, lygi vieta; vieta namams statyti; aikštė; kiemas; grendymas, klojimas (lauke javams kulti)’; (B. Chilinskis vertė žodžiu ‘asla’), āreo-, -ēre ‘būti sausam, išdžiūvusiam’ ir kt. šaknies (ide.) *ā̆s ‘degti’ žodžius. Tad etimologinė lie. aslà reikšmė galėtų būti ‘išdegusi, sausa, plyna vieta’ (ar gal ‘deginimo, kūrenimo vieta, židinys trobos grendyme, t.y. pradžioje – tik aslos dalis’). Aslà reikšme ‘budė, pustyklė, galąstuvas’ senuosiuose raštuose neaptinkamas ir dabar žinomas tik pačioje pietinėje dzūkų tarmės dalyje, pietuose susisiekiančioje su lenkų ir baltarusių teritorija. Visa tai rodo, kad aslà ‘galąstuvas’ yra vėlyvas slavizmas, į lie. k. šnektas patekęs veikiausiai ne anksčiau kaip XIX a.

Šaltinis:

Urbutis 1966c , 103–104