Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
aušra
.
Rezultatai
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Tarp vardažodinių lokatyvinių būdvardžių su
-ro-
, kuriuos dabar aptariame, panašus atvejis atrodo yra:
h₂us(s)
‘aušra’ →
h₂us(s)-er
‘auštant’ →
h₂us(s)-r-ó-
‘anksti’ (adj., f.
h₂us(s)-r-éh₂
ir (abstraktus / kuopinis) sudaiktavardintas
h₂us(s)-r-eh₂
‘dienos šviesa, aušra’ (Rigvedos
usrā́
ir su nauju šaknies pamatiniu laipsniu lie.
aušrà
)), pats formos
h₂(e)us-(ō̆)-s
sinonimas visiems praktiniams tikslams.
Šaltinis:
Nussbaum 1986
, 244
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
[Autorius mini tokius lokatyvo su
-(e)r-(i)
vedinių pavyzdžius: gr. Homero
ἠέρι-ος
‘su aušra’,
αὔρι-ον
‘rytoj’; s. i. RV
usr-á
‘auštant [at/ with the dawn]’ (randamas
usráyāman-
‘išvykstant anksti’); sudaiktavardėjęs f.
usr-ā́
‘dienos šviesa, aušra’ – plg. lie.
aušra
‘pirmoji šviesa’].
Šaltinis:
Nussbaum 1986
, 236
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Ide. kalbose dauguma žodžių, reiškiančių ‘aušra’, įskaitant ir veldinių grupę, susiję su žodžiais, reiškiančiais ‘šviesėti’, ‘šviesa’ ar ‘baltas’, ‘pilkas’, ‘rausvas, raudonas’, kartais ‘diena’. Lie.
aušra
, la.
ausma
, skr.
uṣas-
, av.
ušah-
(taip pat skr.
uṣ-
,
uṣa-
, av.
uš-
, bet antriniai), gr.
ἠώς
,
αὔως
,
ἔως
, lo.
aurora
, s. air.
fāir
, visi < ide.
*ausos-
, iš šaknies, glūdinčios skr.
ucchati
, av.
usaiti
‘šviesėja’, lie.
aušta
, la.
aust
ir t. t., taip pat plg.
*aus-tero
žodžiuose, žyminčiuose ‘rytus’.
Šaltinis:
Buck 1949
, 993
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Alb.
nesër
‘rytoj’,
i nesërm
‘nuo rytdienos’,
e nésërmja
f. ‘rytdiena, ateitis’,
pasnesër
‘poryt’. [Nėra kilęs] nei iš oskų
nēsimo
‘artimiausias’, s. air.
nessa
‘arčiau’, go.
nēhva
‘arti’ ir t. t. (G. Meyeris, nei iš pirminio
*nati-herë
, reprezentuojančio
*noktio
su semantine raida ‘rytas’ > ‘rytoj’ (Pedersen), nei iš
*n-sër
; gr.
ἔως
,
ἠώς
, lie.
aušrà
(H. Bariç), nei iš
*(e)n ōk̑u
‘netrukus’ (Vasmer REW ). Alb.
nesër
[kilęs] greičiau iš
n esëll herë
‘nevalgius’;
nésëret
‘rytdiena’ – iš
n esëll heret
.
Šaltinis:
Çabej 1964d
, 95–96 (112)
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Gr.
αὔριον
adv. ‘rytoj’. Paprastai jis nagrinėjamas kaip lokatyvo
*αὖρι
, besiremiančio
*αυσρι
, vedinys, plg. lie.
aušrà
; su kitu vokalizmu skr.
usr-á-
‘iš ryto’. Toliau giminiškas su
ἕως
,
αὔως
ir t. t.
Šaltinis:
Chantraine DEG
I, 142
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Gr.
ἕως
f. ‘aušra, rytas’. Visos graikų formos paaiškinamos kildinant iš šaknies
*āusōs-
(plg. Lejeune, Traité de phonétique, 1947, 153, 189, 225). Žodžio pradžios aspiruotas garsas gali būti kilęs iš aspiracijos, atsiradusios, kaip ir žodyje
εὕω
, iškritus intervokaliniam
s
. Kirčiavimas turi būti analogiškas žodžio
ἕωδεν
kirčiavimui, kuriame jis yra reguliarus (Vendryeso dėsnis), plg. Wackernagel, Göttinger Nachrichten 1914, 49 tt. = Kleine Schriften, II, 1151t. [394]. Jei atstatoma gr.
*āϝως
iš ide.
*āusos
, tai tikslų atitikmenį randame lo.
aurōra
, išskyrus žodžio galo
a
. Bet Szemerényi, KZ 1956, LXXIII, 188, mano, kad graikų žodžio pradžios ilgas
α
yra antrinis ir analogiškas. Skr. rodo nulinio laipsnio vokalizmą
uṣās-
f., [kilęs] iš
*usōs
. Kamienas
r
, atitinkantis kamieną
s
, figūruoja
αὔριον
,
ἄγχαυρος
šaknyje
*āusr
, lie.
aušra
, o su nulinio laipsnio vokalizmu – skr.
usr-á
‘iš ryto’. Pagaliau su
e
atstatoma
*wes-
, skr.
vasar-hán
(kalbant apie vėją? Rigveda, I, 122, 3),
vāsará-
‘iš ryto’ ir t. t.
Šaltinis:
Chantraine DEG
II, 394–395
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Sl. leksema
ustro
‘rytas’ [14] yra giminiška su lie.
aušrà
, lo.
aurōra
(<
*ausōs-ā
) ‘t. p.’; sl., bl., lo. žodžiai pamatuoti šaknimi
au̯es-
‘šviesti, žibėti’, iš kurios atsiradę šaknies variantai
ā̆us-
ir
us-
. Lie.
aušrà
, kaip ir sl.
ustro
(sl. žodis turi įterptinį priebalsį
t
tarp
s-r
, plg. la.
àustra
‘t. p.’), yra priesagos
r-
vedinys [15]. Lie. kalbos tarmėse
šr
>
štr
, plg. lie. trm.
auštrà
. Kaip lie. trm. leksemos
austrà
priebalsį
s
paaiškinti, aš nežinau. Lie. trm.
aũstrinis
‘rytų vėjas’ greičiausiai yra lie. kalbai pritaikytas la.
àustrenis
‘t. p.’. Lie.
aušrà
,
aušara
priebalsį
š
galėjo perimti iš veiksmažodžio
aũšta
(
aũšo, aũšti
); manykime, kad minėtasis veiksmažodis remiasi
*aũš-(s)ta
(
-š
<
-s-sk̑-
;
-st-
praes. elementas; darykime prielaidą, kad bl. kalbose
sk̑
>
š
). Manyčiau, kad lie. veiksmažodis
aũštra
‘aušta’ (
aũštro, aušti
) atsiranda dėl
aũšta
ir
aušrà
sumišimo [16]. Nepaisydamas ankstesnių nuomonių dėl lie. leksemos
aušrà
priebalsio
š
, laikau, kad pirminis kamienas
aus-
bl. kalbose fonetiškai virto
auš-
. Reikia pasakyti, kad lie. trm.
aušà
‘aušra’, la.
ausa
‘t. p.’ yra abstraktūs daiktavardžiai, pamatuoti veiksmažodžiu. Šaknis
us-
, be
ustro
, dar fiksuojama ir s. le. veiksmažodyje
(z)uści(e)ć się
‘spindėti, žibėti’. Brücknerio (Brückner, KZ XLVI, 212) nuomone, minėtas le. v. yra vedinys iš sl. vardažodžio
*usto
‘blizgesys’ (sl. kalbose
*usto
pėdsakų nerasta). Lie. kalboje fiksuojamas daiktavardis
auštas
‘aušra’ [17] yra
to-
vedinys, plg. ir germ.
austa-
< ags.
ēast-
‘rytai’, s. v. a.
ōstana
‘iš rytų’. Kad ir kaip būtų, turime laikyti, kad s. le. veiksmažodis giminiškas su sl.
ustro
, lie.
aušrà
ir t. t. Manoma, kad lo.
aurum
‘auksas’ (> italik.
*ausom
> sabin.
ausom
‘t. p.’) bei lie.
áuksas
(
k
yra įterptinis, plg. lie. trm.
áusas
, pr.
ausis
‘t. p.’) reikėtų laikyti šaknies
au̯es-
tęsiniais. Man rodos, toks teiginys kažin ar esąs teisingas dėl fonetinių priežasčių [18]. Lie.
aušrà
, sl.
ustro
galėtų būti sudaiktavardėję priešistoriniai būdvardžiai
*ā̆usros
‘zum Tagesanbruch gehörig, priklausantis dienos pradžiai’. Tiesa, sl.
ustro
bandoma kildinti iš
*ā̆ustro-
[Osten-Sacken, Archiv für slavische Philologie 1914, XXXV, 58 (ir kt.)], bet lie.
aušrà
rodo, jog sl. leksemos priebalsis
t
yra įterptinis [19]. Rekonstruotasis
*ā̆usros
[20] atliepia ne tik s. i.
usraḥ
‘morgendlich, rytinis, rytmetinis’, bet ir gr. dūrinio
ἄγχ-αυρος
‘der Morgen nahe, artimas rytui’ antrajam nariui (
-αυρος
<
*ausros
). S. i.
usrā́
‘aušra’ – tai sudaiktavardėjęs femininum iš s. i.
usraḥ
; toks pats dalykas atsitikęs ir su lie.
aušrà
[21 ... 27]. Thomsenas (Thomsen, Beröringer mellem der finske, København, 1890, 160) suom.
aurinko
‘saulė’, tiesa, abejodamas, lygina su lie.
aušrà
. Kalimos (Itamerensuomalaisten kielten blt., Helsinki, 1936, 12) nuomone, suom.
aurinko
nesusijęs su lie.
aušrà
.
Šaltinis:
Nieminen 1956
, 13–28
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
E. Nieminenas straipsnyje „Slavisch
(j)ustro, (j)utro
und Verwandte“ [...] sl.
ustro
(
u
<
ā̆u
) [...] sugretina su lie.
aušrà
ir la.
àustra
(
aũstra
). Pažymi, kad visuose šiuose žodžiuose slypi dviskiemenė lengvoji bazė
*au̯es
‘sviesti’ ir kad lie.
aušrà
, kaip ir sl.
ustro
, sudaryta su
r
priesaga (sl. žodyje dar įsiterpęs
t
tarp
s
ir
r
). Lie.
aušrà
ir sl.
ustro
galį būti substantyvuoti dariniai iš priešistorinio būdvardžio
*ā̆usros
‘priklausantis dienos aušimui’. Būdvardišką jų kilmę rodo jų svyravimas tarp
o-
ir
ā-
kamienų.
Šaltinis:
Palionis 1961
, 254
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Hetitų veiksmažodis
au-š
su
-š-
, išlikęs kaip neišvestinio veiksmažodžio
au-
‘matyti’ (
-ḫi
asmenuotė) alomorfas, ir pagal reikšmę nesiskiria nuo senojo vedinio su
šk-
,
-ušk-
[211]. Specializuota veiksmažodžio reikšmė indo-iranėnų, baltų kalbose bei jų vardažodiniuose vediniuose tose ar kitose ide. kalbose – lo.
aurora
<
*ausora
, lie.
aušra
, s. v. a.
ōstara
, s. ang.
eastre
, sl.
*(j)ustre
, s. le.
justrzenka
, Nieminen 1956, – leidžia manyti, kad het.
auštat
savo senąja funkcija artimas het.
luktat
‘švinta’. Analizuojant šį veiksmažodį baltų ir kitose ide. kalbose, hetitų kalbos faktai turi išskirtinę reikšmę, kadangi padeda paaiškinti senuosius priesagų ryšius, galų gale sueinančius į tą pačią
*-s-
, su kuria susijusios sigmatinės formos.
Šaltinis:
Иванов 1981
, 210–211
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Lie.
aušrà
priebalsis
š
savo kilme yra tas pats garsas, kaip ir veiksmažodžiuose
aũšti, aũšta, aũšo
ir kartu yra kilęs iš ide. junginio
sk̑
, kaip kad s. i.
uccháti
‘šviečia’ ir av.
usaiti
‘švinta’; plg. dar het.
uškiz(z)i
‘sieht, mato’. Iš pasakyto darytina išvada, kad lie.
aušrà
savo šaknimi nesutampa su lo.
aurōra
, kur pirmasis, šakninis
r
atsirado iš
s(2)
. Indoeuropeistai jau seniai tapatino šaknį
auš-
žodyje
aušra
su
aušti
šaknimi. Kai kuriose tarmėse yra neaiški forma
austrà
; plg. s. le.
justrzenka
.
Šaltinis:
Отрембский
, 140
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Lie.
aušrà
,
ūšra
‘Morgenröte’, la.
àustra
‘Morgendämmerung’, s. i.
uṣā́ḥ
‘Morgenröte’,
usrā́
‘Morgenlicht’, av.
ušrah-
‘Morgenröte’.
Šaltinis:
Каралюнас 1966
, 116
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Ir lie.
aušrà
gali būti galūne
-ā
išplėstas senas
r
kamieno veiksmo pavadinimas (plg. lie.
aũšti
, siejamą su ide. *
(a)u̯es-
‘šildančiai šviesti’). Iš ide. *
(a)u̯es-
, pasak Mažiulio, yra išvestas kamieno *
-r-
/*
-n-
veiksmo pavadinimas ide. *
u̯esr
/*
u̯esn
, reiškęs apskritai šiltą metų laiką, apimantį ir pavasarį, ir vasarą, vėliau išsiskyręs į bl. *
u̯aserā
ir sl. *
u̯esna
.
Šaltinis:
Ambrazas 1999
, 277, 2 išn.
Antraštė:
aušra
Straipsnelis:
žr.
aušringa
Šaltinis:
Nilsson 2001
, 190
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
[Pristatomos etimologijos, aiškinamos kaip „Schwebeablauto“ variantų rezultatas] ide. *
Heus
- : *
Hwes
-. Lie.
aušrà
, taip pat s. i.
usas-am
,
usra
, lo.
aurora
, la.
aust
, atitinka
aus
- iš ide. *
Heus
-.
Šaltinis:
Ondruš 2003
, 95
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Straipsnyje kalbama apie tai, kas sąlygojo ir kokiais etapais
satem
kalbų grupėje ide *
s
virto *
š
. Senojoje indų kalboje po ide. *
s
jei po jo yra
r
, yra
s
, o ne *
ṣ
, plg. s. i.
tisrás
f. ‘три’ šalia. av.
tišrō
. S. i. (iš Rigvedos)
uṣar
- ‘утренняя заря; персонифицированный образ зари’ formos: gen. sg.
usrás
, loc. sg.
uṣrí
, šalia voc.
úṣar
- (plg. lie.
aušrà
) ir ide. kamieno
uṣas
(su silpnuoju vokalizmu *
us
-) (nom. sg.
usā́s
) iš šaknies *
u̯es
-, *
(a)u̯es
- ‘рассветать, светить’. Dar žr. sausra
Šaltinis:
Эдельман 1994
, 61
Antraštė:
aušrà
Reikšmė:
dawn, daybreak
Straipsnelis:
Straipsnyje aptariamas ide. *-
sr
- atspindžiai germanų kalbose, atsižvelgiant į Vernerio dėsnio kontekstą. Įprastai rekonstruojama germanų prokalbės forma *
aus-tero
-, priesaga pridėta prie šaknies *
aus
- < ide. *
h₂au̯s
- (šaknis užfiksuota lo.
aurōra
, gr. (Hom.)
ἠώς
, s. i.
uṣás
- ‘dawn, morning light, name of the dawn-goddess’;
s
kamienas), vis dėlto, greičiausiai prie *
h₂au̯s(V)s
- pridėta *-
(V)r
-, plg. gr.
ἦρι
‘early’ < *
ἤερι
< loc. *
h₂au̯[s]ser-i
‘in the morning’, tematinis derivatyvas įžvelgiamas s. i.
usrá
- ‘daybreak’ ir bl.-sl.
aušra
- (s. sl.
utro
‘morning, tomorrow’,
za-u(s)tra
‘in the morning’, lie.
aušrà
‘dawn, daybreak’) < h₂au̯[s]-sr-o-m.
Šaltinis:
Gąsiorowski 2012
, 123
Antraštė:
aušrà
Straipsnelis:
Jei vardažodis yra „delokatyvinės derivacijos“ rezultatas, jis kyla tiesiogiai iš tam tikro linksnio formos (dažniausiai iš instrumentalio ar lokatyvo), žr. Nussbaum (1996, 1998). Kai kurie jų –
er-
lokatyvai, pvz. *
h₂us-s-ér
‘apyaušriu, auštant’ (s. i.
uṣar-búdh-
‘atsibusti ryte’, gr.
ἦρι
‘anksti’), kurie tampa vedinių pagrindu. Pvz. lie.
aušrà
, la.
àustra
‘aušra’ greičiausiai yra sudaiktavardėjęs būdvardis *
h₂eus(s)r-ó-
(plg. s. i.
usrā́
), kilęs iš
r
-kamienio reikšmės ‘aušra’ (plg. s. i.
uṣár-
,
usr-'
).
Šaltinis:
Villanueva Svensson 2011c
, 167
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas