Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: baubas.

Antraštė:

baũbas

Reikšmė:

vaikų baidyklė

Straipsnelis:

[Pristatoma mitologinė leksika – žodžio baũbas atitikmenys lie. kalboje.] Lie. baũbas ‘vaikų baidyklė’ yra susijęs su kitais bendrašakniais žodžiais baubà, baubaũ, baubõžius, bùbas, bùbė, bùbis, bubõlius, bubùlis ‘vaikų baidyklė’, kurie paplitę rytų ir vakarų aukštaičių šnektose bei kai kuriose šiaurės ir pietų žemaičių vietovėse. Gali atrodyti, kad baũbas – garsažodinės kilmės žodis, sudarytas reduplikacijos būdu (gal įmanoma ir gretinti su piemenų dievaičiu jáučių baubù (jei tai ne romantizmo epochos padaras), kuris galėtų būti baũbo prototipas – senesnė mitologinė būtybė, ilgainiui degradavusi ir tapusi baidykle vaikams gąsdinti). Tačiau nepamirštinas ir lie. báubėti ‘šalti, burbėti, tinti, traiškanoti; augti, storėti’ (dar plg. baũbelis ‘kankorėžis’, baũbukas ‘t. p.’, baublỹs ‘išpuvęs medis’, bùbaras ‘spuogas’, bùbas ‘koks apskritas daiktas’, bùbilas ‘t. p.’, bubilỹs ‘t. p.’), su kuo siejimą remia ir žemaičių, taip pat rusų kalbos semantinės paralelės, kad baũbas pavadintas ne pagal keliamus garsus, bet pagal formą: tai esanti stora, kreiva, netaisyklingos formos būtybė. Taip pat dažnai tuo pačiu ar bendrašakniu žodžiu vadinama būtybė vaikams gąsdinti ir koks smulkus, aptakus gyvis: vabaliukas, kirmėlytė, utėlė, plg. baubaũ ‘utėlė’ ir kt. Taigi baũbas, kaip ir baũžis, su dėsninga u balsių kaita istoriškai gali būti ir tos pačios šaknies, plg. dar bùlis ‘baidyklė, baubas’ ir búolas ‘be ragų, baužas’, baugystà ‘baubas, šmėkla’, baugỹstė ‘baidyklė, vaiduoklis’ ir bùgius ‘bepirštis’, búogė ‘daikto pats galas, buožė’. Būgos (1958, 323-324) nuomone, šaknys bu-b-, bu-l-, bau-ž-, bau-g- yra tos pačios kilmės ir sietinos su ide. šaknimi *b(e)u-, *bh(e)ū̆- ‘pūstis, didėti’. Taigi baũbas yra báubėti ‘augti, storėti’ vedinys. žr. baužas

Šaltinis:

Jasiūnaitė 2000, 172-175