Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: deinauti.

Antraštė:

déinauti

Reikšmė:

den Hof machen, flirten, locken

Straipsnelis:

[Mitologiniame straipsnyje apie indo-iranėnų religinį ritualą, susijusį su aušros deive Uṣas, tas ritualas, spėjama, galėjęs būti ir baltų tautose – remiamasi V. Urbučio straipsniu Balt 1972 apie dainą, déinauti.] V. Urbutis nurodė etimologinį ryšį tarp déinauti ‘den Hof machen, flirten, locken’ ir lie. dainà ‘Lied’. [23] [24] Lie. daina aiškiai susijęs (giminiškas) su labai svarbiu religiniu terminu av. daēnā. [25] Žodžių, giminiškų ved. dhenā, dhenu, denotatai priklauso mitinei realybei, kurioje ‘kalba’, ypač ‘šventa kalba’ ir ‘melžiama karvė’ yra vienas ir tas pats sudėtinis funkcinis vienetas. [26] Baltai irgi galėjo turėti ritualą, susidedantį iš simbolinio karvių aukojimo dievams […]. Poemos, eilėraščiai irgi buvo laikomi aukojimo pakaitalu, vietoj karvių. [27] [V. Urbučio išvados paremiamos mitologija.]

Šaltinis:

Ogibenin 1974, 23–28

Antraštė:

déinauti

Reikšmė:

meilinti(s) ir pan.

Straipsnelis:

[rec. kn. V. Urbutis BEE 1981.] Didelis V. Urbučio mokslinis atradimas yra lie. dial. déin-auti ‘meilinti(s) ir pan.’ įvedimas į baltų bei ide. etimologijos apyvartą (p. 48–62), smarkiai pakoreguojantis ide. *dei- (: *di-) istoriją baltų kalbose.

Šaltinis:

Mažiulis 1984a, 81

Antraštė:

déinauti

Reikšmė:

meilauti, meilinti(s), smailauti, vilioti

Straipsnelis:

[120] Nagrinėjamoje grupėje pamatiniu žodžiu eina daiktavardis (déina), o déinauti, déininėti ir déiningas, -a yra jo vediniai. [121] déina kaip veiksmažodžio vedinio šliejimasis prie déinauti lengviausiai gali būti paaiškintas, jeigu galvojama, kad jis kadaise tikrai buvo padarytas iš kažkokio veiksmažodžio, kuriam išnykus, semantinio pamatavimo funkciją perėmė kitas v. – išvestinis déinauti. déinauti ir kt. giminaičiai yra la. dainuôtiês ‘puoštis, dailintis, išsipustyti; žaisti’ [ir kt.]. Reikšmė ‘žaisti’ iš karto leidžia toliau lyginti su ‘šokti’ reikšmės žodžiais, plg. la. deinis ‘šokėjas, šoklys’ ir be sufiksinio n – diêt (deju) ‘šokinėti, šokti, dainuoti’. Tos pačios šeimos žodžiai latvių vartojami ne tik šok(inėj)imui, bet ir kitokiam greitam judėjimui reikšti, pvz.: daiņâtiês ‘nenustygti vietoje, neramiai žingsniuoti ten ir atgal, trypti’ [ir kt.]; dĩdît ‘šokdinti, išjudinti; aukuoti; dresiruoti; mankštinti; trankyti, purtyti; varginti, apsėsti, kamuoti, kankinti...’ [ir kt.]. Kitiems la. žodžiams dar būdinga drebėjimo, kilnojimo, aukštyn kėlimo, aukavimo, didžiavimosi, gal ir didumo reikšmės. [122] Šios šeimos žodžiai gali reikšti ne tik greitą ėjimą, bet ir sunkų ėjimą, svirduliavimą, valkiojimąsi: la. dèideŗuôt² ‘svirduliuoti’, la. dìedelis, dìedelnieks ‘elgeta’, dìedelêt ‘elgetauti, duoneliauti’. [123] Pirmykšte reikšme gal pakaktų laikyti ‘šokti, greitai judėti (ratu)’; be jau minėtų bl. žodžių, iš kitų kalbų plg. gr. δῑ́νη ‘sūkurys, verpetas’, δίεμαι ‘suku (aplink, ratu), sukioju; sukuosi (ratu šokdamas) sukiojuosi’, s. air. dīan ‘greitas’ [ir kt.]; ne tiek tikru dalyku specialistai laiko s. i. dī́yati ‘skrenda, sklando’ giminystę [Mayrhofer KEWA II 46] (reikšmė čia neturėtų trukdyti, plg. la. lèkt ‘šokti, šokuoti’ ir lie. lė̃kti ‘skirsti’). Reikšmė ‘siekti, trokšti’ nėra pirminė šios ide. žodžių grupės reikšmė. Labiau priimtina galvoti apie vėlesnę semantinę raidą, savarankiškai pasireiškusią atskirose kalbose. [124] Tolesni giminaičiai dainavimo ar pan. reikšme: la. dainêt ‘niūniuoti; griežti, žaisti (muzikos instrumentu)’, lie. dainà (dáina, dainė̃), pradžioje šokių daina, [126] lie. dejà ‘aimana, dejonė; vargas, bėda’, interj. ‘gaila, aiman’, dejúoti (sen. ir dejoti) ‘aimanuoti, vaitoti; bėdoti, skųstis’. [127] Atskirą grupelę sudaro žodžiai, kuriuose betarpiškai po šaknies eina -v- (intervokalinio v atsiradimas tarp balsiu pasibaigiančios šaknies ir balsiu prasidedančios priesagos (bei galūnės) juk yra įprastas dalykas): la. dĩvelêt ‘nerimauti, neramiai elgtis..., draskyti(s); aukuoti, supti; judinti; nuolat užimti..., daug vartoti..., varginti...’, dĩvelis, dīvele, dìvelnieks ‘nenuorama, padauža’ [ir kt.], lie. nu-dỹvelioti ‘nuvarginti, nukamuoti’ ir pri-dỹvelioti ‘primušti’ [128], A. Juškos žodyno (iš-)dỹvalioti ‘(iš)dirbti, (iš)gyventi žemę’. Tebėra aktualus klausimas: ar ide. šaknis *dei- ‘skaidriai spindėti, šviesti, mirgėti’ nėra savo kilme galiausiai identiška su čia paliesta reikšmės ‘šokti, greitai judėti (ratu)’ homonimine šaknimi? J. Pokorno žodyne tai laikoma įmanomu dalyku (pirmąją suprantant reikšme ‘vibruojanti šviesa’), nors tos šaknys šiaip jau pateiktos atskirai. Šviesos šaltinio (liepsnos, dangaus spinduolių) virpėjimas, šokinėjimas, blūkčiojimas minėtų reikšmių sąsają iš tiesų daro lengvai suprantamą plg.: 1) lie. blinkatúoti ‘lakstyti, maskatuoti’, blìnkčioti ‘svaidyti, mėtyti; blykčioti’, blinksė́ti ‘mėtyti; maskatuoti, tabaluoti, švytuoti; bliksėti, blizgėti, mirgėti; mėtyti; maskatuoti, tabaluoti, švytuoti; bliksėti, blizgėti, mirgėti’ [ir kt.]. [130] Vis dėlto baltų kalbų žodžiai su *dei- bent kiek artesnio tų reikšmių sąlyčio nerodo, yra labai nutolę vienas nuo kito, izoliavęsi, apie tiesioginius santykius negali būti nė kalbos.

Šaltinis:

Urbutis 1972c, 120–130