Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kąsti.

Antraštė:

ką́sti, kánda

Straipsnelis:

Lytį κνώδων ‘dantis prie medžiotojo ragotinės, kardas’ autorius aiškina sinkope iš Bahuvrīhi *κ(υ)νώδων *‘su šuns dantimi’. Visuotinai priimtas (įprastinis) siejimas, be kita ko, su lie. kándu ir iš lie. kirčiuotos formos išvestinas *kn̥̄d- > gr. κνωδ-, žinoma, nėra be priekaištų […] n̥̄ duotų ne gr. νω.

Šaltinis:

Strunk 1968a, 186

Antraštė:

ką́sti

Straipsnelis:

žr. kandžia

Šaltinis:

Ambrazas 1980, 65

Antraštė:

kàsti

Straipsnelis:

žr. kaišti

Šaltinis:

Ademollo Gagliano 1991, 159–160

Antraštė:

kàsti

Straipsnelis:

žr. kasa

Šaltinis:

Мельничук 1966 (1968), 196–197

Antraštė:

kàsti

Straipsnelis:

žr. kasa

Šaltinis:

Мартынов 1984, 186

Antraštė:

kàsti

Straipsnelis:

žr. kasykla

Šaltinis:

Откупщиков 1988, 17

Antraštė:

kàsti

Straipsnelis:

žr. kasyti

Šaltinis:

Абаев 1965, 15

Antraštė:

kasti

Straipsnelis:

Lie. kasti giminiškas la. kast ‘grandyti, valyti’, s. sl. česati ‘kasytis’, gr. ξέω ‘skusti’ ir t. t., visi < ide. *kes-. Kitose kalbose šios reikšmės veiksmažodžiai siejami su žodžiais, reiškiančiais ‘kapas’, ‘plėšti’, ‘rauti’, ‘laidoti’, ‘kastuvas’ ir t. t.

Šaltinis:

Buck 1949, 498

Antraštė:

kàsti

Straipsnelis:

Lie. kàsti, iter. kasýti, la. kast kasu : kašu ‘grėbti, krapštyti; grobti, plėšti’, kasît ‘kasyti; lupti; krapštyti’, gr. ξαίνω ‘karšti (vilną); austi; [le.] zdruzgotać’ (*ks-en-) ξέω ‘valyti, blizginti; drožti’ (*ks-es-) – ide. atliepiniai su skirtingu vokalizmu šalia sl. *česati ‘kasyti, krapštyti; lupti, grėbti; karšti’, ‘bėgti, greitai eiti’, ‘rauti, plėšti’ : slov. čésati čę́šem ‘plėšti, draskyti’, le. czesać czeszę ‘šukuoti’, s. r. ЧЕСАТИ-ШОУ ‘pectere’, r. чесáть ‘kasyti, krapštyti’. Su tuo pačiu vokalizmu gr. κέσκεον neutr. ‘pakulos’ (*kes-kes-on, su reduplikacija), plg. dar v. air. cīr f. ‘šukos’ (*kēs-rā). Pirminė reikšmė: ‘gremžti, grėbti, krapstyti’.

Šaltinis:

SłPr II, 173

Antraštė:

kàsti

Straipsnelis:

M. Fasmeris (Vasmer REW I, 639–640), o prieš jį I. Gołąbas ir F. Kopečnas [...], neduoda galutinio atsakymo: ar r. коса ‘dalgis’ reikia sieti su s. i. śasati ‘pjauna’, lo. castrō ‘nupjaunu’, ar su lie. kàsti (vadinasi, ir su lie. kasýti, r. чесать, alb. kōrɛ ‘pjūtis’).

Šaltinis:

Мельничук 1966 (1968), 195

Antraštė:

kàsti

Reikšmė:

umgraben

Straipsnelis:

Pabrėžtina, kad luvių ir lykų kalbose veliarinis *k ir labioveliarinis *kᵘ̯ savo refleksais aiškiai skiriami nuo lig šiol aptarto palatalinio *k̑, plg.: 1) su veliariniu *k: kisai- ‘šukuoti’ (s. bažn. sl. česati ‘šukuoti’, lie. kàsti ‘umgraben’), kars- ‘kirpti’ .

Šaltinis:

Tischler 1990, 88

Antraštė:

kàsti

Straipsnelis:

[Straipsnyje apžvelgiami kentum elementai slavų kalbose. Remiamasi rekonstruota bendrąja slavų forma ir įvairių kalbų pavyzdžiais]. *češǫ, česati (*kesiǫ, *kesati) ‘skutimas, grandymas, šukos’ (Berneker, Slavisches etymologisches Wörterbuch, 1924, 151–152, Vasmer REW III, 329), pvz., s. bažn. sl. *češǫ, česati ‘(su)šukuoti, (pa)liesti, (nu)braukti’, r. češú, česá ‘šukuoti, drėksti, karšti’ etc., žinomas visose slavų kalbose. Baltų kalbų veiksmažodis rodo o-vokalizmą: lie.kasù, kasiaũ, kàsti, taip pat kasaũ, kasýti ‘švelniai drėksti’, la. kašu, kasu, kast ‘grėbti’ ir kasu, kasît ‘grandyti etc.’ (plg. Trautmann, Baltisch-slavisches Wörterbuch, 1923, 119). Pasak Pokorny IEW, 585, tai *kes- ‘drėksti, šukuoti’, plg. gr. κεσκέον (*kes-kes-) ‘pašukos’, s. ang. heord f. ‘plaukas’ (*hezdā), s. air. kṣnāuti ‘schleift, wetzt’ (*ks-n-eu-) ir kt. Remiantis šiais duomenimis, reikia pripažinti Pokorno *k̑es- ‘pjaustyti’ ir *kes- ‘drėksti, šukuoti’ fonemų identiškumą, kadangi pastarasis turėtų būti taip pat interpretuojamas kaip *k̑es-. Pagaliau šios dvi šaknys senesniais laikais galėjo tapti semantiškai identiškos: *k̑es- ‘drėskimas su smailu daiktu etc.’. Šitaip gr. ζαίνω ‘drėskimas, šukos’, Kurilovičiaus susietas su sl. česǫ (kurį jis traktuoja kaip ide. *kes-), gali visai gerai pratęsti ide. *k̑sn̥i̯ō su įprastu *k̑s virtimu ks prieš graikų užpakalinius balsius. Dėl to įmanoma sl. *k̑esi̯ō ≥ *kes i̯ō etc.

Šaltinis:

Gołąb 1972, 64

Antraštė:

kąsti

Straipsnelis:

Žodžiai, žymintis sąvoką ‘kąsti’, dažniausiai yra giminiški žodžiams, žymintiems sąvokas ‘pjauti’, ‘plėšti’, ‘traiškyti’, ‘drėksti’ ir t. t. Kai kuriose kalbose jie etimologiškai susiję su sąvokomis ‘dantys’, ‘nasrai’, ‘burna’. Lie. kąsti, kandu, la. kuost, s. sl. kusati < *kąsati ir t. t. [tai bendras sl. žodis] giminiški gr. κνώδων ‘dantis – ieties antgalis’, κνώδαξ ‘spyglys, smeigtukas’, kurie galbūt kilę iš gr. κνῆν ‘skusti, grandyti’.

Šaltinis:

Buck 1949, 267

Antraštė:

ką́sti

Straipsnelis:

[Arm.] xacanem ‘kandu’. [Lit.:] Walde Pokorny I, 341; Adjarian, III, 330; Meillet Esquisse², 36, BSL 1935, 361, 113. Šis žodis lyginamas su s. i. khadati ‘perkanda, kramto, valgo’, lie. kándu ‘beiße’; toliau čia priklauso gr. κνώδων ‘kalavijas, pl. geležiniai kalavijo dantys’. Savo šaknies paskutiniu priebalsiu arm. žodis smarkiai atsiskiria nuo kitų (c iš ide. g̑ […]), kadangi s. i.-gr.-lie. žodžiai turi d.

Šaltinis:

Solta 1960, 380

Antraštė:

kąsti

Straipsnelis:

Remiantis tuo, kad a) „wenn die Litauer-Letten und Slawen ein gemeinsames Wort haben, so konnte es auch im Altpreussischen vorkomen“ (ZfSl XIX 167) ir b) kadangi iš bl.-sl. *kand- ‘kąsti’ yra lie. kánd- ‘t. p.’ = la. kuôd- ‘t. p.’ bei sl. *kand- ‘t. p.’ [→ sl. *kand-sa- ‘(at)kandimas’ > *kǫsъ ‘t. p.’ > s.-kr. kûs ‘gabaliukas’ ir kt.], galima spėti, jog prūsų kalba apie 1400 m. galėjo būti išlaikiusi senovinį veiksmažodį *kanstwei ‘kąsti’.

Šaltinis:

Girdenis, Mažiulis 1994, 6

Antraštė:

kàsti

Straipsnelis:

žr. kaškis

Šaltinis:

Urbutis 1995b, 22

Antraštė:

ką́sti

Straipsnelis:

[Tyrime bandoma pritaikyti glotochronologijos metodą baltų ir slavų kalboms.] 7a protoslavų/protobaltų *kǫsati/kandti: br. kusac ̕, ukr. kusaty, r. kusat ̕, lie. ką́sti, la. kost, pr. *kanstwei.

Šaltinis:

Novotná, Blažek 2007, 333

Antraštė:

kàsti

Reikšmė:

копать, рыть

Straipsnelis:

Kai O. N. Trubačiovas sugretina ru. кост(ика) ir lo. castra ‘lageris’, jis sekdamas A. Ernout ir A. Meillet etimologizuoja lotynišką žodį kaip ‘iškastas (ir supiltas)’, tai yra ‘griovys ir pylimas’. Tačiau čia būtinai prašosi sugretinimas su lie. kàsti ‘копать, рыть’, kasyklà ‘шахта’, kasìklis ‘заступ, лопата’ ir kt., o ne slavų (rusų) чесать, косить (ir juo labiau ne su žodžiais костра ir кострика). Kitaip sakant, šiuo atveju mes greičiausiai turime reikalą su baltų-lotynų, o ne su su slavų-lotynų izoglosa.

Šaltinis:

Откупщиков 1972, 123

Antraštė:

ką́sti

Straipsnelis:

[Aptariamas Winterio dėsnis kaip argumentas glotalinei teorijai]. Pasak Holsto (HS 116, 2003, 168tt.), kai kurie žodžiai su laužtine priegaide latvių kalboje vs. nemobilia paradigma lietuvių kalboje rodytų, kad akūtinė priegaidė kyla iš glotalinio priebalsio, pvz., la. kôst, kôžu : lie. ką́sti, kándu. Tačiau šių kalbų veiksmažodžių kirčiavimas buvo stipriai reguliarizuotas ir lietuvių veiksmažodis buvo mobilus (plg. prez. dalyvis).

Šaltinis:

Kümmel 2007, 308