Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
keikti
.
Rezultatai
Antraštė:
kéikti
Straipsnelis:
Pr.
epkieckan
(dažnai taisoma į
epkeickan
) ‘yda’ Bernekeris lygino su lie.
kéikti
[65]; tai rėmė Endzelynas, dar semantiškai palyginęs su s. v. a.
lahan
‘keikti’ : vok.
Laster
‘yda’, taip pat siūlė šaknies atitikmeniu laikyti lie.
kẽkšė
ir
ep-kieck-
kildinti iš
*ep-kek-
. Tačiau pastaroji etimologija mažiau tiksli. Nepokupnas Balt 1972, VIII, 13 yra nurodęs tikslesnį atitikmenį – lie.
apkéikti
. Su tuo reikia sutikti. Beje, Endzelyno aiškinimo šalininkai dabar galėtų pateikti daug patikimesnį darybiniu požiūriu – lie.
apkekšỹs
‘kiek pasileidęs žmogus’ (LKŽ I, 238). Tolesnė lie.
kéikti
etimologija neaiški.
Šaltinis:
Топоров ПЯ
E–H, 64–65
Antraštė:
kéikti
Straipsnelis:
Priebalsio postgeminacija prūsų katekizmuose pažymėtina dar dviejose pozicijose: po kirčiuotų (a) diftongų ir (b) diftonginių junginių. Dėl (a) plg.:
apkeickan
(lie.
kéikti
).
Šaltinis:
Смочиньский 1987 (1989)
, 29
Antraštė:
kéikti
Straipsnelis:
epkieckan
(acc.) 39₁₄ ‘yda, nedorybė’; gal giminiška su lie.
kẽkšė
? Bernekeris, Die preußische Sprache, 1896, 298, pr. žodį taiso į
epkeickan
ir sieja su lie.
kéikti
, tai visai įmanoma, plg. vo.
Laster
‘yda’ : s. v. ž.
lahan
‘barti’.
Šaltinis:
Endzelīns DI
IV (2), 210
Antraštė:
kéikti
Straipsnelis:
[107] Lie.
kéikti
[…] yra senas raštų kalbos žodis, […] tinkamo savo kilmės aiškinimo jis nesusilaukė. [11 išnaša: Ligšioliniai bandymai (žr. Fraenkel LEW, 234) nėra pakankamai pagrįsti]. Gretinamas lie.
kéikti
su suomių
kaiku
(
kaiun
) ‘aidas, atgarsis’,
kaikua
,
kaikkua
‘skambėti, aidėti’ ir kt. [12 išnaša: Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinis palikimas. Parengė Stasys Skrodenis, 1972, 244. – Reikia pažymėti, kad toks šių lietuvių (plg. dar
kai̇̃kti
, žr. žemiau) ir suomių kalbų žodžių, kaip ekspresyvinio-onomatopėjinio kalbos posistemio faktų, gretinimas yra vertas dėmesio ir dabar ne tik kalbų elementarinės giminystės, bet ir ekskliuzyvinio, suponuojančio materialiai identiškų elementų buvimą baltų ir Pabaltijo finų kalbose, paralelizmo atžvilgiu], kartu su
réikšti
ir
žáisti
jis pagrįstai įtariamas pirmykščiam žodyno fondui nepriklausiusiu [13 išnaša: L. Hjelmslev, Études Baltiques, Copenhague, 1932, 221], o siejimas su
kỹkyti
,
kỹkastės
etc. žodžių grupe [14 išnaša: Fraenkel, Op. cit., 252], aiškinant lie.
kéikti
kilmę, buvo neabejotinas žingsnis į priekį, nes jų reikšmių panašumas yra akivaizdus, plg.
kykà
‘keikimasis, keiksmas’,
kỹkastės
,
kỹšena
‘nesutikimas, vaidai, barniai, triukšmas’,
kikìras
‘nepiktas keiksmaž.’,
kỹkštytis
‘bartis, triukšmauti’,
kỹkyti
,
-ija
‘skųstis, pro verksmus šaukti’, la.
cīcîties
‘kabinėtis, šaipytis, [vok.] necken’,
ci̇̃kâtiês
(
-ājuos
) ‘ginčytis, kivirčytis, [vok.] streiten, zanken, plūkties’,
ci̇̃kuot
‘gailius, nemalonius garsus skleisti, [vok.] klägliche, unangenehme Töne auf der Violine od. sonst wie hervorbringen’, lie.
kykúoti
(
-úoja
,
-ãvo
),
kikúoti
‘medžiui ar mediniam daiktui linguojant ar brūžuojantis, išduoti t. tikrą garsą, t. tikru balsu girgždėti; tam tikru balsu rėkti (apie paukščius); juoktis, kikenti (apie žmogų)’,
kýkčioti
(
-ioja
) ‘retkarčiais kosėti, kosčioti, čiaukšėti’, la.
ci̇̃kstêt
(
-u
,
-ẽju
) ‘traškėti, cypti, [vok.] knarren, quietschen, piepen, quienen’, la.
ķi̇̃kt
(
-cu
) ‘cypti, dainuoti, [vok.] piepen, singen’ ir, atrodo, (plg. la.
ci̇̃kstêt
‘… quienen’), lie.
kỹkti
(
-ia
,
-sta
) ‘sirginėti, liegti; šiaip sau gyventi, gyvuoti; vargingai gyventi; prastai dirbti; sunkiai, ilgai, nuobodžiai dirbti’ (LKŽ V, 766–772, ME I, 390–391; EH I, 275–276). Lie.
kéikti
, iš antros pusės, gali būti vienašaknis su
kai̇̃kti
, (
-ia
) ‘cypti iš skausmo, kaukti (apie šunį)’. […108] Galimas daiktas, kad, be to,
kéikti
ir
kai̇̃kti
vienašaknių žodžių esama ir slavų kalbose – tai s.-kr.
čȉč
m. ‘speigas’,
ćić
‘šerkšnas’ (< sl.
*keiki̯o-
) bei r. dial.
чи́чер
,
чи́чера
‘žvarbus, šaltas rudens vėjas su lietumi ir sniegu; smulkus lietus su vėju; šiaurės vėjas; pūga’ [15 išnaša: Kitaip – О. Н. Трубачëв, Этимология 1971 (1973), 80–81] (< sl.
*keiker-
) [semasiologiškai plg. lie.
spiẽgti
:
spiẽgas
,
spéigas
‘šaltis’ [16 išnaša: Be to, plg. V. Urbutis, Balt 1972, VIII, 59–60]. Reikia pabrėžti, kad minimoji s.-kr. kalbos leksema šaknies vokalizmu ir akūtu sutinka su lie.
kéikti
. Lietuvių kalbos tarmėse randame taip pat giminiškų leksemų, kurios šaknies gale turi
-g
:
kygà
‘vaidas, barniai’,
kỹgotis
(
-ojasi
) ‘bartis, rokuotis’,
kygti
(
-sta
),
kigti
‘sunkiai gyventi, šiaip taip laikytis’,
kygždéntis
(
-ẽnasi
) ‘erzinti juokais kits kitą…’,
kygždìnti
,
kỹgždinti
,
kygždýti
(
kỹgždo
) ‘erzinti’ (LKŽ V, 766). Tad greta šaknies varianto
kei-k-
/
ki-k-
esama ir varianto
ki-g-
, o pirminės šaknies, matyt, būta
*kei-
/
ki
. Minėtoji reikšmių filiacija (t. y. ‘keikti, plūsti’ ~ ‘rėkti, kaukti, cypti’ ~ ‘skambėti, žvangėti’ etc.) leidžia kitomis akimis pažiūrėti į pr.
ep-kieckan
(acc. sg.) ‘yda, nuodėmė, [vok.] Laster’, taisomą į
ep-keickan
ir siejamą su lie.
kéikti
[17 išnaša: E. Berneker, Die preußische Sprache, Straßburg, 1896, 298; R. Trautmann, Die altpreußischen Sprachdenkmäler, Göttingen, 1910, 330; E. Fraenkel LEW, 252; J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, 1968, 55; А. П. Непокупный, Balt 1972, VIII, 12–13; R. Schmalstieg, An Old Prussian Grammar, University Park and London, 1974, 79; be to, plg. jo Studies in Old Prussian, University Park and London, 1976, 219, 258. – Bet kaip E. Schwenter, Lit.
kikìlis
‘Buchfink, Hänfling’ KZ 1954, LXX 3/4, 152][…] Bet gal prūsų kalbos žodis vis dėlto traktuotinas taip, kaip […] parašytas […]. [109]. Tokiu atveju pr.
-kieckan
/
kekan
per reikšmę ‘plūsti, keikti’ […] priklausytų vienašaknių žodžių būriui, kurį sudaro: lie.
kèkotis
‘bartis…’,
keknóti
[…] ‘tyliai juoktis, kikenti’,
kekčióti
[…] ‘kosėti, žegčioti’,
keksė́ti
[…] ‘juoktis, kikenti, rizenti’,
kė́kčioti
‘mikčioti…, veblėti’, la.
ķekstêt
(
-u
,
-ẽju
) ‘girdimai kvėpuoti, cypti, [vok.] hörbar atmen, keuchen, wie die Brustkranken, ängstlich piepen, quietschen’, lie.
kėkšti
(
-čia
) ‘verkti, rėkti’ (iš čia
kė́kštas
‘žvirblinio būrio paukštis’), la.
ķèkt
(
-cu
) ‘kaksėti, [vok.] kakeln (von Hühner und Elstern)’, lie.
kė̃kti
, (
-ia
)
Šaltinis:
Karaliūnas 1978
, 107–109
Antraštė:
kéikti
Straipsnelis:
[Aptariamas prūsų Enchiridione pasitaikantis rašybos klaidų tipas: gretimų balsių sukeitimas vietomis.] Pr.
epkieckan
ʻLaster, кощунствоʼ ← <epkeickan>, plg. lie.
kéik
-
kéikiu
,
kéikti
, taip pat s. lie.
keikastis
ʻпроклятие, злословие, поночениеʼ.
Šaltinis:
Смочиньский 1997 (1998)
, 230—232
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas