Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
kiaunė
.
Rezultatai
Antraštė:
kiáunė
Straipsnelis:
Pr.
caune
E 663 ‘kiaunė’ : s. sl.
КОУНА
, lie.
kiáunė
, la.
caũna
, apie tai žr. Walde Pokorny I, 368.
Šaltinis:
Endzelīns DI
IV (2), 236
Antraštė:
kiáunė
Straipsnelis:
[Straipsnyje apžvelgiami
kentum
elementai slavų kalbose. Remiamasi rekonstruota bendrąja slavų forma ir įvairių kalbų pavyzdžiais.]
kuna
*‘kalė’ → ‘kiaunė’ (Berneker, Slavisches etymologisches Wörterbuch, I, 1924, 644 ir ypač Moszyński): pirminė reikšmė ‘kalė’ yra išlaikyta kaš.
kuna
ir la.
kuna
, kitose baltų ir slavų kalbose turime jau antrinę reikšmę ‘kiaunė’, kuri, atrodo, reprezentuoja eufemizmą, kilusį iš medžioklės tabu, pvz., r.
kuná
, s.-kr.
kúna
etc. Bendrasis sl.
kuna
gali būti interpretuojamas kaip senojo ide. vr̥ddhi tipo tęsinys, kurio sandara remiasi
*k̑un-
‘šuo’ pagrindu pagal tokį pavyzdį:
*k̑un-
‘šuo’ →
*k̑ounā
‘šuns, šuniškas’ kaip
*diu̯-
‘dangus’ →
*dei̯u̯ó-
‘dangaus, dangiškas, dievas’ (plg. Kuryłowicz, The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg, 1964, 151). Žodis reprezentuoja ide.
k̑-
kentum palikimą ir, atrodo, yra senas bl.-sl. skolinys. Baltų formos, būtent pr.
caune
(
*kauni̯ā
), lie.
kiáunė
, dial.
kiaunė̃
, la.
caûna, caûne
rodo du apofoninius laipsnius:
*kauni̯ā // *keuniā
(plg. Trautmann, Baltisch-slavisches Wörterbuch, 1923, 122). Turint tai omenyje, la.
kuna
‘kalė’ [69] gali būti senas slaviškas (rusiškas) skolinys, jeigu jis čia priklauso (plg. Fraenkel LEW, 1033, kur la.
kuna
yra nagrinėjamas kartu su la.
kuce
, bulg.
kuče
‘šuo’). Tokia
kuna
etimologija yra pasiūlyta pirmą kartą.
Šaltinis:
Gołąb 1972
, 68–69
Antraštė:
kiáunė
Straipsnelis:
Pr.
caune
‘kiaunė’ arčiausiai siejasi su lie.
kiáunė, kiaunė̃, kiáunis
(LKŽ V, 701–702); la.
caûna, caûne
(ME I, 260),
caûnīna
(Erģemes izloksnes vārdnīca I, 1977, 202) ir kt., kilę iš
*kēun-
. Slavų pavyzdžiai, kaip ir pr.
caune
, rodo kitą šaknies vokalizmą –
*kōun-
(
*kaun-
), plg.: s. r.
куна, куниця, кунь
(apie gyvulį, jo kailį, turėjusį pinigų reikšmę); r.
кунá, куни́ца, кунь
(Даль, Толковый словарь живого великорусского языка II, 560–561); bulg.
кỳниця
, s.-kr.
кýна, кýнац, куница
; č., slovk., luž. a., luž. ž., le.
kuna
(plg. le.
kunica
, apie tam tikrą mokestį) ir t. t. Reikėtų paminėti ir kaš.
kuna
‘kalė’ (kartais – ‘sena karvė’, netgi ‘loterinio žaidimo kortomis rūšis’),
kᵘ̯una
‘kiaunė’, ‘kalė’ ir kt. [280]. Rytų baltų pavyzdžiai kilę iš ide.
*keun-iā
ar
*keun-ā
.
Šaltinis:
Топоров ПЯ
I–K, 279–280
Antraštė:
kiáunė
Reikšmė:
marten
Straipsnelis:
žr.
šuo
Šaltinis:
Gvozdanović 2009, 38
Antraštė:
kiáunė
Reikšmė:
Marder
Straipsnelis:
[Ginama teorija, kad ide. sprogstamųjų veliarinių priebalsių sistema buvo *
k
: *
kʷ
, o *
k̑
atsirado iš *
k
palataliniame kontekste.] Pasak Gamkrelidzės ir Ivanovo (
Indo-European and the Indo-Europeans
, Berlin, New York: de Gruyter, 1995, 83tt.), ide. prokalbėje nebuvo šaknų, turinčių du tos pačios serijos sprogstamuosius priebalsius, kas rodytų opoziciją *
k
: *
k̑
, pvz., *
k̑eu̯k
- ‘aufleuchten, hell werden, erglühen’ > s. i. aor.
ašučat
‘hat aufgeleuchtet, ist erglüht’, prez.
šóčati
, n. Av.
saociṇt
- ‘glühend’, s. i.
šukrá
- ‘hell’, Av.
suxra
- ‘leuchtend rot’, gr. κύκνος ‘Schwan’. Tačiau šis principas yra neteisingas. Bet kokiu atveju, tai turėtų būti išplėsta šaknis *
k̑eu̯-k
- iš *
keu̯
- > *
k̑eu̯
- ‘leuchten, hell sein’ (plg. *
keu̯
- > s. i.
šóṇa
- ‘rot’,
švás
‘morgen’, n. Av.
sūrəm
‘früh morgens’; *
keu̯
- > lie.
kiáunė
, la.
caûna
, -
e
, pr.
caune
, r.
kuná
‘Marder’ ← *‘rötlich glänzend’, su *
k
apibendrintas iš *
kou̯
-).
Šaltinis:
Lipp 2009a
, 56–60
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas