Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: menca.

Antraštė:

menca

Reikšmė:

mėsa

Straipsnelis:

[Dėl nepatogaus tarimo] vakarinė Lietuvos dalis – Žemaičių kunigaikštystė ir prie jos esantys plotai [mišriųjų dvigarsių, nosinių balsių antrąjį sandą] n + s, š, ž, j, v … tam tikrais atvejais keitė į i, u, l, t, r, s, š, v, ž, j, o ne ilgino prieš ėjusį balsį […110]. Toks nedėsningas n keitimas kitais sonantais ir balsiais buvo nestabilus, įvairavo net vienoje šnektoje ([…] pašą́ža ir pašaiža Šakynos ir Žagarės apylinkėse). Galima net pagalvoti apie m’ẹ̃ncà → mẽ·sà || m’eĩsà buvimo vienoje kokioje šnektoje (Pajūryje, Vainute, Laukuvoje) įvairavimą, atmetant A. Girdenio nuomonę apie m’ensà || m’ẹ̃·ncà → mẽ·ncà sonanto n neetimologinę kilmę – į slavizmą įspraustas n kaip g’î.ncla, baž’n’î.č’e ir kt. (A. Girdenis, Aitvarai, III, 1992, 44). greta pr. menso, la. miesa ‘kūnas’ puikiausiai dera žemaičių, besiribojusių su skalviais, m’ẽncà (arba reikia kokių nors papildomų įrodymų ir faktų).

Šaltinis:

Vitkauskas 1994, 109 t.