Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
vetušas
Straipsnelis:
žr. maišas
Šaltinis:
Žuravlëv 1986, 36–37
Antraštė:
vẽtušas
Reikšmė:
senas
Straipsnelis:
[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti baltų kalbų vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų kalbų pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų kalbos raidoje.] Senas. La. vȩcs ≤ *vetusas ‘senas’ kartu su s. lie. ir trm. vẽtušas (≥ žem. vẽčas) yra giminiškas su s. sl. vetъchъ ir taip pat reprezentuoja seną žodį, plg. lo. vetus, veteris (gr. ἔτος ‘metai’).
Šaltinis:
Smoczyński 1982, 233
Antraštė:
vẽtušas
Straipsnelis:
Gr. ἔτος neutr., ϝέτος Heraklėjoje, Olimpijoje, Kipre ir t. t., Mikėnų weto (acc.), wetei (dat.) ‘metuose’ [382]. Senas metų pavadinimas, kurį randame pačioje graikų kalboje νέωτα, πέρυσι, σῆτες, žr. šiuos žodžius. Kamienas s, su kuriuo čia turime reikalą, atrodo, yra alb. žodyje vit ‘metai’ ir žymus lo. asmuo uetus, kuris gavo reikšmę ‘senas’ (iš pradžių kalbant apie vyną), plg. Benveniste, R. Ph. 1948, 124 ir toliau. Reikšmė ‘senas’ pasirodo taip pat tematiniame s. sl. vetŭxŭ, lie. vêtušas. Kitas s kamieno vedinys s. i. žodyje vats-á- ‘veršis’ ir t. t. Daiktavardžio wet- ‘metai’ šaknis pasirodo het. witt- (wett-) ir gr. νέωτα, πέρυσι. Žr. šiuos žodžius. Taip pat žr. Ernout-Meillet s. u. uetus.
Šaltinis:
Chantraine DEG, 382–383
Antraštė:
vetušas
Straipsnelis:
Lietuvių kalboje perėjimas s > š (maišas, vetušas ir t. t. = r. мех [36], vetxij) susijęs su > š konvergencija (šlovė ~ r. слово) ir skiriasi nuo prūsų ir latvių kalbų (lie. širšuo, la. sir̂senis, pr. sirsilis, s. r. sьršenь, r. šeršeń) [37].
Šaltinis:
Žuravlëv 1986, 36–37
Antraštė:
vẽtušas
Straipsnelis:
Lie. võras (psn., nevartojamas), pr. urs ‘senas’ (T.). […] Latvių kalboje dabar sąvokai ‘senas’ išreikšti turime du pirmykščius baltų epochos žodžius sens ir v̧cs, kurie prūsų kalboje, išskyrus v̧cs tipo antroponimą Wetsehis¹¹⁰ [¹¹⁰ Trautmann, Die altpr. Personennamen, Göttingen, 117, 160] greta lie. võras, nė vienas nepaliudytas. Sens yra identiškas iš tikrųjų lie. sẽnas ir beveik praide. (panindeuropeo) (M.-E. III 813; Fraenkel II 775); v̧cs yra identiškas lie. vẽtušas (žem. vẽčas), turinčiam tą pačią formą kaip ir s. sl. vet̆ch̆ ‘senas’, (objekto žodis) ir yra, be kita ko, susiję kaip ir lo. vetus su ide. metų pavadinimu (M.-E. IV, 517 sg.; Fraenkel II 1233, 1210)¹¹¹ [¹¹¹ Apie vetus ir vẽtušas ryšį nuomonės yra skirtingos. Pvz., pagal Fraenkelį ir pagal Meillet (A. Ernout - A. Meillet, Dictionnaire étymologique de la langue latine, Paris, 1979⁴, 730) lotynų žodis lygintinas tiesiogiai su baltų ir slavų forma, tuo metu, kai pagal Leumanną, (M. Leumann, Lateinische Laut- und Formenlehre, München ,1987, 374 būtų tik retrogradinis vetustas darinys]. Nors abu – sens ir v̧cs – latvių kalboje skamba įprastai, tačiau pirmasis dominuoja reikšme ‘senovinis’, o antrasis reikšme ‘senas’¹¹² [¹¹² Taip pat žr. LVSV skirtingus žodžius v̧cs ir sens (reikia taip pat palyginti vecs)]. Lietuvių kalboje atvirkščiai sẽnas vartojamas abiem šiom sąvokom nusakyti (LKŽ XII 370–375), o vẽtušas, kuris, atrodo, dominavo reikšme ‘senas’, asmeniui nusakyti, dabar jau pasenęs.
Šaltinis:
Ademollo Gagliano 1992, 170
Antraštė:
vẽtušas
Straipsnelis:
Sunku pateisinti dažnai kartojamą mintį (pvz., Walde-Hofmann 2, 777), kad lo. uetus yra paprasčiausias s kamieno subst., identiškas gr. (ϝ)έτος ‘metai’. [146] Turbūt galima suponuoti, kad kaip ved. tápu- ‘karštai’ davė vedinį tápu-ṣ- ‘karštas’, kurio substantyvizuotas (t. p. tápu-ṣ-) funkcionavo ir kaip adj. abstraktas (tápu-ṣ- ‘karštis’), lygiai ir *u̯etu-s- ‘senas’ (> lo. uetus) ir substantyvizuotą neutr. u̯etu-s- ‘senumas, senatvė’ (> lie. vẽtušas, sl. vetŭxŭ),
Šaltinis:
Nussbaum 1986, 14515–146
Antraštė:
vẽtušas
Straipsnelis:
Lie. vẽtušas ‘alt, bejahrt’ : s. sl. vetъchъ ‘alt (von Dingen)’, žem. vẽčas (iš *u̯et-š-), la. vecs ‘alt’ (iš *u̯et-s-).
Šaltinis:
Каралюнас 1966, 117
Antraštė:
vẽtušas
Straipsnelis:
žr. večas
Šaltinis:
Smoczyński 2001, 155

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas