Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: vinklus.

Antraštė:

vinklùs

Straipsnelis:

Vedų leksemai vaṅkú- rekonstruojama reikšmė ‘skrendantis’ ar ‘greitas’ yra pernelyg abejotina. Remdamiesi Sajanos (‘Rigvedos’ aiškintojas) nuorodomis [136] manome, kad vedų vaṅkú- pavadina kreivą, netiesų judėjimą ir šis siejasi su elementu vakrá- ‘sulenktas, susuktas, kreivas, vingrus’. Savo ruožtu vakrá- siejasi su veiksmažodžiu vañc- ‘svyrinėti, šlitinėti’ < *va-n-k- (: vaṅkú-). Norint patvirtinti mūsų prielaidą šiuo atveju būtina pasitelkti etimologinius vedų vaṅkú- ryšius [137]. Be artimiausių vidinių paralelių (žr. aukščiau) ir s. i. vákva-, vákvan-, vákvar-ī ‘besisukantis, siūbuojantis’ < *vn̥k- (: vaṅk-), vaṅkara-, vaṅka- ‘upės vingis’, váṅkri- ‘šonkaulis’ (čia skirtini av. vašta- ‘išlenktas’, lo. (con)vexus, s. air. feccaid ‘lenkiasi’; galbūt, ir s. i. vákṣa ‘krūtinė’) [138] ypatingo dėmesio verti bl. kalbų faktai, reprezentuojantys abi ide. šaknies atmainas: *u̯e-n-k ir *u̯e-n-g (Pokorny I 1134­–1135, 1148–1149; Fraenkel 1256), plg. lie. vinklùs, vikrùs ‘vikrus, lankstus’ (plg. vinklioti ‘supinti, sumaišyti’), vingrùs ‘vingiuotas, painus’, vingris ‘suktybė’, vingùs, vingi̇̀s, vangùs, véngti (su išplėstuku -g- pateikta ir daugiau pavyzdžių) [139], pr. wīngriskan ‘gudrumas, suktumas’, la. viñgrs ‘stangrus, tvirtas’, vingrums ‘standumas’, viñgruôt ‘makštintis’, viñguŗuotiês ‘lėtai, nerangiai eiti, vingiuoti’. Atitikmenų skaičių galima papildyti go. un-wāhs ‘nepriekaištingas’, s. ang. wōh ‘kreivas’, s. saksų wāh ‘pyktis’, s. isl. wā ‘Winkel, Unheil’. Taigi remdamiesi visais čia pateiktaias pavyzdžiais ide. *u̯enk-/*u̯onk- rekonstruojame reikšmę: tai, kas nutolęs, nukrypęs nuo normalios (‘pradinės’) padėties.

Šaltinis:

Топоров 1980 (1982), 134–140

Antraštė:

vinklùs

Reikšmė:

lankstus; vikrus, miklus; apsukrus, suktas

Straipsnelis:

žr. viglas

Šaltinis:

Ambrazas 2006, 20