Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: virbėti.

Rezultatai

Antraštė:: virbė́ti
Straipsnelis:: Ide. *u̯er-b atspindžiai: č. trm. vrbit se ‘išsilenkti’, lie. virbė́ti ‘drebėti, knibždėti’, la. mercât ‘mirgėti’ [Fraenkel 1259], r. верба [Фасмер I, 293].
Šaltinis:: Куркина 1978 (1980), 38

Antraštė:: virbė́ti
Straipsnelis:: Antrasis V. Macheko žodyno leidimas (V. Machek, Etymologický slovník jazyka českého, Praha, 1968) papildytas naujais ir įdomiais etimologizavimais, pvz. č. trm. vrbit se ‘suktis, sukinėtis, sukiotis’ gretinamas su lie. virbė́ti ‘judėti, krutėti’.
Šaltinis:: Варбот 1970 (1972)b, 376

Antraštė:: virbė́ti
Reikšmė:: knibždėti, krutėti; drebėti, virpėti
Straipsnelis:: Lie. virbė́ti, vìrba / -ia ‘knibždėti, krutėti; drebėti, virpėti’ (: la. virbêt, -u, -ẽju ‘ribėti, mirguliuoti’) etimologinėje literatūroje nenurodomas. Baltų kalbose daugiau veiksmažodžių su šaknimi *verb- / *virb-, išskyrus denominatyvą lie. vir̃bti ‘virsti virbais’ nėra, bet yra vardažodžių. Šaknies *u̯er-b(h)- / *u̯r̥-b(h)- vardažodinių refleksų turi nemaža kitų indoeuropiečių kalbų, bet tėra tik vienas šakninis veiksmažodis go. waírpan. Todėl lie. virbė́ti, vìrba atsiradimą galima aiškinti taip: pirmiausia iš šaknies ide. *u̯r̥-b(h)- ‘sukti, lenkti’ atsirado virbė́ti, vìrba ‘krutėti, virpėti’. Vėliau atsiradus žodžio vir̃bas denominatyvams vir̃bti, vir̃bsta ir virbė́ti, -ė́ja, -ė́jo ‘virsti virbais’, pastarasis dėl tapačių infinityvo ir preterito formų imtas painioti su veiksmažodžiu virbė́ti, vìrba ‘krutėti, virpėti’.
Šaltinis:: Jakulis 2004, 153