Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: volioti.

Antraštė:

volióti

Straipsnelis:

[Šios pietų sl. ir bl. izoglosos, atspindinios senuosius kalbos reiškinius, anksčiau nebuvo pastebėtos:] s.-kr. ва́љати → ва̀љуга ‘volelis, velenėlis’ = lie. volióti - voliūga ‘velenėlis, volelis’ (plg. r. trm. валюга ‘tinginys’ – kita reikšmė).

Šaltinis:

Откупщиков 1984 (1986)b, 195

Antraštė:

volióti

Straipsnelis:

Oset. wīlyn : wyld|welun : wild, jelun : jild ‘išmėtyti (kauliukus); würfeln’. Vs. Mileris (ОЭ III 158, Gr. 24) sugretino su s. i. vellati ‘mėtytis, svyruoti’. Bet šis žodis priklauso vėlyvajai sanskrito leksikai ir galbūt negali reprezentuoti proarijiškos padėties (Tedesco JHOS 1949 LXIX 104 ir toliau, Mayrhofer III 262). Be to, osetinų kalboje ir sanskrite fonema l turi visai skirtingą istoriją ir tiesioginis jų lyginimas etimologijos požiūriu būtų klaidingas. Oset. wīlyn greičiausiai kilęs iš *warya- (kaip sīmyn iš *samya- ir pan.), ypač turint omenyje iranėnų *var-, ide. *wel- ‘versti; mėtyti; volioti’ ir pan. (Pokorny 1140–1144). Šiuo atveju plg. sakų bīr- (iš *warya-, o ne *barya-) ‘mėtyti’, av. var- ‘vartyti’ (AiW 1362 ir toliau) ir gausias Europos paraleles, tarp jų r. валять ir kt. slavų faktus (Vasmer REW I 165–166), lie. volióti (Fraenkel II 1273), lo. volvo, volvere ‘supti’ (Ernout-Meillet 1132–1133), arm. gelum ‘sukti’ (Hübschmann, Arm. Gr., 433). Iranėnų dirvoje [109] Morgenstierne (IIFL I 42) sugretino dar su par. γēl- ‘to roll’. Suaugimą su preverbu ham- (*ham-warya-) turime oset. æwwīlyn ‘krimsti, žiaumoti’ iš æm-wīlyn (ИЭС I 216).

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ IV, 109–110

Antraštė:

volióti

Reikšmė:

rollen

Straipsnelis:

[Aptariami rytų bl. *u̯ē̆l-/*u̯il- ‘sukti’, ‘velti (vilną)’, ‘ridenti’ (> ‘banguoti’, ‘kunkuliuoti’) atstovai]. Lie. vélti ir bandrašakniai priesaginiai iteratyvai (ar akuzatyvai) paprastai reiškia ‘sukti, ridenti, volioti’: lie. volióti, la. (pa-), (pie-)vāļât ‘rollen’, pavilinât ‘pasukioti’ ir kt.; la. veļât, lie. valstýti, la. valstît ‘raičioti, ritinėti, volioti’, pr. ūlint ‘kovoti’, r. валить, валять ‘stumdyti, volioti’, go. waltjan, vok. walzen, gr. εἰλέω ‘ritinėju’, s. i. kauz. valayati ‘suka’. Dar žr. vélti.

Šaltinis:

Kaukienė 2006, 383–384