Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: voverė.

Antraštė:

voverė̃

Straipsnelis:

Pokorno teiginiai koreguojami. [165] Lie. vaiveri̇̀s, vėveri̇̀s ir vaiverė̃, voverė̃; la. vāveris, vãvere, pr. weware […] Pirminės formos *vaiverii̯a-/ā ir *vēverii̯a-/-ā. S. r. věverica, bulg. véverica, s.-kr. vȅverica vjȅverica, slov. véverica, s. č. veveřicě (č. veverka, le. wiewiórka, ukr. vyoirka – inovacijos) […] Taigi baltų-slavų *vēveri- ir *vaiveri-, lo. *uī(C)a ar *ueiuer(C)a, keltų *u̯eu̯orV- ar *u̯eu̯arV-. Atrodo, kad šio žodžio paplitimas atsiribojo vakarų indoeuropiečių kalbomis. Atrodytų, jog esama dviejų prolyčių: *u̯e#u̯(o)r(H)- ir *u̯iu̯er-. Endzelīnas kildino iš *u̯er- ‘lenkti, pasukti’, šį aiškinimą priima Fraenkel (LEW 1233). Priimtinesnis Pokornio # 5 u̯er- ‘slėpti, dengti’.

Šaltinis:

Hamp 1972a, 165–167

Antraštė:

voverė̃

Straipsnelis:

Beveik visos slavų kalbos išlaikė senąją voverės pavadinimą: s. r. вѣверица, ukr. вівериця, вивірка, bulg. trm. веверица, s.-kr. віеверица, slov. vievierica, č. veverka, vevevice, le. wiewórka ir kt. [169]. Jie turi atitikmenų kitose ide. kalbose: lie. voverė̃, trm. voveri̇̀s, veveris, vaivere, la. vãvere, pr. weware, kimrų gwywer, n. persų varvarah, s. ang. ác-weorna, s. šv. ékorna ir t. t. Daugumas etimologų (Горяев, СЭСРЯ, 60; Преображенский, I, 106; Фасмер, I, 282; Махек, 564–565; Френкель, 1233) šiame žodyje įžiūri sudvejintą ide. šaknį *ver- reikšme ‘lenkti, lankstyti’ (plg. giminingus rusų kalbos žodžius: вервь, верба), ir tai neginčytina. Tuo pačiu šis motyvas nepagrįstas [170].

Šaltinis:

Проценко 1981, 169–170

Antraštė:

voverė̃

Straipsnelis:

weware E. 660 ‘voverė’ : lie. voverė̃, vaiverė̃ arba vėveri̇̀s, s. r. вѣверица, n. persų varvarah ‘t. p.’ ir kt. ME s. v. vãvere I bei Walde Vrgl. Wrtb. I 287 t.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 336

Antraštė:

vóverė̃

Reikšmė:

squirrel

Straipsnelis:

Knygoje aptariami pragermanų n kamieno daiktavardžiai, iš kitų kamienų daiktavardžių išsiskiriantys vokaline ir konsonantine šaknies variantų įvairove. Viena iš n kamieno daiktavardžiams būdingų šaknies balsių alternacijų yra *ai : *ī̆ kaita. Ją turi du n kamieno daiktavardžiai: tai germanų žodžiai, reiškiantys ‘squirrel’ ir ‘heron’. Abu šie pavyzdžiai yra ypatingi atvejai, nes skirtingose tarmėse paliudyti skirtingi balsiai yra ne šaknies balsių kaitos atvejai, o abliautas, atsiradęs dėl skiemens reduplikacijos. Taigi, trumpai tariant, abi leksemos yra seni reduplikuoti žodžiai, kurie tapo n kamienais palyginti vėlai. Rekonstruojami trys pragerm. *aikvernō, *īkwernō ‘squirrel’ kamieno variantai: 1. *aikwerna(n)-: s. vok. a. eihhorn(o), eihhurno mn. ‘t. p.’, vid. vok. a. eichhorn n. ‘t. p.’, s. ang. ācurna, ācwe(o)rn(a), vid. ang. aquerne ‘t. p.’, vid. vok. ž. ēkern(e), ēk-horn(e) m. ‘t. p.’, vid. olandų ee(n)coren mn. ‘t. p.’, olandų eek-hoorn(tje) ‘t. p.’, vakarų fryzų iik-hoarntsje ‘t. p.’, šiaurės fryzų īk-hōrn n. ‘t. p.’; 2. *īkwerna(n)-: s. isl., isl., farerų íkorni m. ‘t. p.’, nynorsk ikorn, dial. ikorn(a) n. ‘t. p.’; 3. ?*ikwern-: s. šv. ekorne, ikorne ‘t. p.’, šv. ekorre ‘t. p.’, ankstyvoji (dabartinė) da. egerne ‘t. p.’, da. egern n. ‘t. p.’, norv. ekorn mn. ‘t. p.’. Germanų žodžiui, reiškiančiui ‘squirrel’, turi būti rekonstruotos mažiausiai dvi praformos. S. ang. ācwe(o)rna ir vid. ang. aquerne rodo *aikwernan-, o s. isl. ir isl. íkorni rodo *īkwernan-. Trečias variantas *ikwernan- su trumpuoju i teoriškai galėtų būti rekonstruotas pagal s. šv. ekorne, ankstyvoji (dabartinė) da. egerne ir norv. ekorn, bet šios formos galėjo išriedėti ir iš *aikwern-. Etimologiškai vakarų germanų *aikwernan- atrodo lyg senas dūrinys. Falkas ir Torpas (p. 186) skaido šį žodį į *aik-wernan-, iš *aik- ‘oak’ ir *werna- ‘weasel’ (ar ‘squirrel’). Antrasis dėmuo, werna-, turi keletą giminiškų atitikmenų, daugiausia vakarų ide. kalbose, pvz.: 1. lie. voverė̃, vóverė ‘squirrel’, la. vãvere ‘t. p.’; 2. s. sl. věverica ‘t. p.’, lie. vaĩveris ‘polecat’; 3. air. feoróg, gaėlų feòrag ‘squirrel’; 4. lo. vīverra f. ‘ferret’, kimrų gwiwar ‘squirrel’; 5. persų varvarah ‘t. p.’. Viena vertus, formų variantiškumas labai apsunkina rekonstrukciją, bet, antra vertus, yra aišku, kad tai – reduplikuotas daiktavardis. Tikriausiai pirminė paradigma buvo panaši į vieną iš ide. žodžių, reikšusių ‘bebrą, beaver’, t. y. *bʰé-bʰr, *bʰi-bʰr-ós. Pagal šį modelį, galima rekonstruoti *h₂ué-h₂ur, gen. *h₂ui-h₂ur-ós. Paradigmų skirtumai atskirose kalbose greičiausiai buvo išlyginti: lie. voverė̃, vóverė ir la. vãvere apibendrino kamieną *h₂ue-h₂uer-, o lo. vīverra ir kimrų gwiwar, atrodo, tęsia *h₂ui-h₂uer-. Medžiaga rodo, kad reduplikacija atskirose kalbose vyko skirtingai. Pavyzdžiui, baltų ir slavų kalbose reduplikacija dažnai atsirasdavo su *o arba *oi vietoj *e, plg. lie. bẽbras, bãbras, ru. bobr ‘beaver’ < *bʰe-bʰr, *bʰo-bʰr- ir lie. gaĩgalas ‘drake’, pr. gegalis ‘kind of fishing bird’ < *gʰoi-gʰol-o- (Endzelīns, Schmalstieg, Jegers 1971, 85). Tai paaiškina lie. variantą vaĩveris, s. ru. věverica < *h₂uoi-h₂uer-. Lie. vėverìs, antra vertus, leidžia rekonstruoti *h₁ue-h₁uer- su h₁, o ne h₂. Tačiau neatmestina versija, kad žodis yra pasiskolintas iš slavų (plg. Huld 2009, 137). Persų varvarah- leidžia rekonstruoti *h₂uer-h₂uer- su pilna reduplikacija.

Šaltinis:

Kroonen 2011, 262–265

Antraštė:

voverė̃

Straipsnelis:

[Ide. reduplikuotiniai vardažodžiai yra dariniai iš ide. ‘praintensyvų’ reduplikuotinių veiksmažodžių klasės. Pvz.:] lie. vėverìs, vaiverìs, voverìs, vaiverė̃, voverė̃, la. vāveris, vãvere, pr. weware (< bl. *vēverii̯a/ā-, *vaiverii̯a/ā-), s. r. věverica, bulg. véverica etc. (< sl. *vḗverica-), lo. vīverra ‘Frettchen’ (< *u̯īu̯er-sā-), škotų feòrag (< *u̯eu̯‘r-V- < *u̯eu̯orV-), s. ang. āc-weorna-, s. v. a. eihhurno, eihhorn (dūrinys iš *u̯r̥-nV-, be reduplikacijos ir *ai̯k- ‘Eiche’), persų varvarah ‘Eichhörnchen’. Visos šios formos turėtų kilti iš ide. iteratyvo *h₁u̯é-h₁u̯or-/*h₁u̯é-h₁u̯r̥- (plg. *h₁u̯ér-h₁u̯or-/*h₁u̯ér-h₁u̯r̥, *h₁u̯í-h₁u̯or-/*h₁u̯í-h₁u̯r̥-), atsiradusio iš šaknies *h₁u̯er- ‘einschließen, stecken, hineintun’ (plg. s. i. vi ā́var ‘hat geöffnet’, lo. operiō ‘ich schließe’).

Šaltinis:

Oettinger 2012, 242–243