Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
stovėti
.
Rezultatai
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
Gr. στοά, at. στοιά f. ‘kolonų eilė, portikas’ [1057…]. Reikia kildinti iš στωιά, iš kur prieš ι sutrumpėjusi ω, vėliau iškritus jotui στοιά ir στοά, plg. Schwyzer
Gr. Gr.
1, 244, 349, 469, Adrados
Emerita
18, 1951, 408. Etimologijai atstatoma *στωϝιᾱ́, kuris būtų išvestas iš *στωϝος. Tada stengiamasi supriešinti nulinį vokalizmą formose σταυρός ir στῦλος, priimant
u
išplėtimą, kuris nepriklauso šakniai. Visi šie žodžiai yra susiję su žodžio ἵστημι šeima. Ši analizė leidžia prisiminti baltų-slavų ir germanų žodžius: s. sl.
staviti
‘padėti, pastatyti’,
stavŭ
m. ‘struktūra, susirinkimas’ ir t. t., lie.
stovė́ti
,
stovà
f. ‘vieta’, germ. kalbose s. ang.
stōwian
‘sulaikyti, suturėti’,
stōw
f. ‘vieta’; pagaliau galima galvoti apie s. i. būdvardį
sthāv-ará-
‘tankus, storas, stiprus’. Vis dėlto visos šios kalbos sumaišė
ō
ir
ā
ir niekas neverčia atstatyti nurodytiems žodžiams šaknį *
st(h)ō-
(dėl *
-ōu-/-ə₂u-
kaitos problemos su kitais pavyzdžiais, žr. Beckes,
Laryngeals
117–178 nutylėjimu). Suponuojama *στωϝ- graikų kalboje lieka izoliuotas.
Šaltinis:
Chantraine DEG
4, 1057–1058
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
*
-w-
kamienas iš *
stoH
, siemas su antrosios (‘perfekto’) serijos su *
-u-
formomis dar Van-Veiko (Van Wijk 1933, p. 134–139; Stang 1942, p. 153; 1966, 321; Kuryłowicz 1965, p. 57; 1975 p. 451 ir kt.) atsispindi lie.
stóvi
,
stovė́ti
(
-i-
tipo veiksmažodis kaip ir
dėvė́ti
), la. trm. sg. 1
stā̃vju
(Endzelīns 1948, p. 182; 1951, p. 799), pl. 1
stā̃vim
, s. sl.
ставить
, bendr. sl.
sta̋viti
(Дыбо-Иллич-Свитыч 1963, p. 71; Garde 1976, 1, p. 159); r.
стáвит
, s.-kr.
ста̏ти
. Lie.
stovmi
žinomas tiktai nuo Ruigio žodyno (Sabaliauskas 1957, p. 108; Schmid 1963, p. 76; Stang 1966, p. 312, 315), senuosiuose tekstuose jis nepasitaiko ir, sprendžiant pagal fonetinį pavidalą (
stovmi
, o ne *
staumi
), yra būsenos veiksmažodis, vėliau perėję į atematinių tipą.
Šaltinis:
Иванов 1981
, 160
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
S. lie.
stóvmi
‘aš stoviu’ tiesiogiai remiasi į baltų-slavų *
stāu
(plg. Van Wijk // SB. 1933 3 135), bet yra adaptavęs akūtinę intonaciją veiksmažodžio
stóti
.
Šaltinis:
Kortlandt 1989
, 111
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
Reikšmę ‘stovėti’ išreiškė ide. (būsenos) perfektas *
ste-stoh₂-e
[…] [149] Archaiškiausią padėtį išlaikė baltų kalbos: lie.
stóviu
,
stovė́ti
, la.
stãv(i)u
,
stãvêt
(Endzelin, Let. t. Grammatik, 1923, 616) yra senojo perfekto perdirbiniai iš būsenos
i-
veiksmažodžio³⁷ [³⁷ Stang, Slav. und balt. Verb, 1942, 103, 153; Stang, Vergleich. Gramm. balt. Sprachen, 1966, 321; Fraenkel LEW 915 t. t.], kurie remiasi s. i. formos
tasthaú
paliudyta begalūne sg. 3. pradine forma („forme de fondation“) […]. Tiesa, tokios
-ā
šaknų sg. 1., 3. perfekto formos su
-au
paliudytos tik s. i. kalboje. Tačiau jos nepaaiškinamos s. i. medžiaga (žr. apžvalgą Thumb/Hauschild, Handbuch des Sanskrit. II. Formenlehre, 1959, 291 t. t.), tad niekas netrukdo dar s. i. kalboje esančius
-ā
+ K :
-au
+ V³⁹ [³⁹
-au
kaip labiau žymėtoji forma anksti buvo apibendrinta] kaitos pėdsakus laikyti senuoju ide. paveldu. […] Minėtą kaitą
-ā
:
-au
geriausiai paaiškino Rasmussenas [Rasmussen, Studien zur Morphophonemik der indogerm. Grundsprache, Innsbruck, 1989, 126 t. t.]: *
-oe
> *
-ō
> *
-ōu̯
+ V, *
-oHe
> *
-oHo
> [150] *
-oHou̯
+ V > *
-ō
:
-ōu̯
+ V su tolesniu daliniu *
-ōu̯
apibendrinimu, kaip ir s. i. vėlyvesniu laikotarpiu⁴¹ [⁴¹ Rasmusseno nepaminėta sąlyga šiam kitimui yra ide. balsinė galūnė: *
-oe
, *
-oHe
[…]]. Atitinkamai aiškintinas ir bl. *
stōu̯-
⁴² [⁴² Tiesa, prabl. *
ō
(praide. *
ō
,
oH
) lie. ir la. kalbose turėtų tapti
uo
, bet išlikęs
ō
turbūt remiasi šakn. balsių kaitos naujiniais „motyvuotuose“ dariniuose, žr. Endzelin, Lett. Gr. 58 t. t.; Stang Vergl. Gram. 39 t. t.; plg., pavyzdžiui, greta stovinčius lie.
stóju
,
stóti
‘treten’.] […] [153] Senesnio, bl. išlaikyto proceso – vedinių iš senojo būsenos perfekto sg. 3. formų (*
stōu̯-
:
stóvėti
), – pėdsakų galima rasti ir kt. kalbose. [154] […] Sl. *
staviti
‘dėti’ < ‘daryti stovintį’, […] go.
stojan
‘siųsti, kreipti, richten’, s. v. a.
stouuen
‘apkaltinti’ su reikšmės specializacija (*‘prieš teismą stoti’) – visi jie kilę iš *
stoh₂ou̯-
+
-ei̯e/o-
[…], germ. *
stōu̯ei̯e/a-
[…]. Taigi, atrodytų, procesas gali būti nusakytas taip: bl.-sl.-germ. […] kalbose pirmiausia kilo iš būsenos perfekto išvestas naujadaras *
stoh₂ou̯-
‘stovėti’⁷¹ [⁷¹ pradinė kamieno daryba vargiai ar bus kada labiau praregima; s. lie.
stóvmi
(vien jau dėl savo fonetikos: žr. Stang Balt. slav. Verb. 101 t. t., Vergl. Gr. 310 t. t.) nebūtinai yra senas, paveldėtas], toliau – sl.-germ. kauzatyvas. Vėliau v. „stovėti“ germ. ir sl. kalbose pakeitė naujesnis *
sth₂-i̯e/o-
.
Šaltinis:
Mottausch 1998
, 148–154
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
žr.
stoti
Šaltinis:
Seebold 1970
, 464–465
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
[Kai kurių baltų veiksmažodžių, kilusių iš ide. reduplikuotų prezensų ar perfektų, šaknies balsis atspindi šakninių aoristų vokalizmo įtaką. Pvz.:] lie.
stovė́ti
,
stóvi
‘stand’ (plg. s. i.
tastháu
), su šaknies vokalizmu iš aor. *
stā‑t
.
Šaltinis:
Villanueva Svensson 2005b
, 126
Antraštė:
stovė́ti
Straipsnelis:
[Tyrime bandoma pritaikyti glotochronologijos metodą baltų ir slavų kalboms.] 79 protoslavų/protobaltų *
stojati
/
stāvēti
, br.
stojac ̕
, ukr.
stojati
, r.
stojat ̕
, lie.
stovė́ti
, la.
stãvêt
.
Šaltinis:
Novotná, Blažek 2007
, 339
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas