Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: žmona.

Antraštė:

žmonà

Straipsnelis:

Prie sl. ženā́ prisišlieja lie. žmonà. Šis žodis, atrodo, nėra lietuvių kalbos savarankiškas darinys. Nurodomas jo garsinis ryšys su žmónės [108], sg. nom. žmuõ, acc. žmū́ni, pr. smunents ‘žmogus’. Tačiau žmona savo reikšme skiriasi nuo kitų šios šaknies formų. Ide. *gʷ̄ visos formos įvairiose kalbose turi ne tik reikšmę ‘žmona’, bet ir ‘moteris’ ir antroji pasitaiko nė kiek ne rečiau. Plg. abi reikšmes sl. žena, kurių sugretinimas leidžia manyti, kad senesnė yra ‘moteris’, vėliau išstumta kitos reikšmės. Nieko panašaus negalima pasakyti apie lie. žmonà, kurio reikšmės istoriją sunku atsekti lietuvių kalbos ribose. Nėra indoeuropiečių kalbose kiek senesnių pavyzdžių, kuriuose būtų semantinis ryšys tarp terminų „žmogus“ ir „žmona“, „moteris“. Tai reiškia, kad lie. žmonà < žmon- ‘žmogus’ būtų vienintelis toks reiškinys. Atrodo, kad lie. žmonà atsirado veikiant sl. žena ‘moteris, žmona’ ir po jos sekusios kontaminacijos su šaknies žmon- vietinėmis lietuviškomis formomis. Vien tik vietinių darinių kontaminacija yra mažai tikėtina, nes lietuviškas atitikmuo slaviškajam žena – *gena (plg. pr. genna, genno) su privalomu veliariniu g netiktų tokiai kontaminacijai. Iš kitos pusės plg. skolintą lietuvių veiksmažodį žẽnytis < sl. ženiti sę [109].

Šaltinis:

Трубачев 1959b, 108–109

Antraštė:

žmona

Straipsnelis:

Lie. žmona ‘moteris’ (dabar daugiausia vartojama ‘sutuoktinės’ reikšme) yra f. žmogus.

Šaltinis:

Buck 1949, 83

Antraštė:

žmonà

Straipsnelis:

Daiktvardis žmonà gali būti sudaiktavardėjusio būdvardžio *žmonas moteriškoji lytis.

Šaltinis:

Bammesberger 1999, 91 18 išn.

Antraštė:

žmonà

Straipsnelis:

žr. žmogus

Šaltinis:

Blažek 2009, 44

Antraštė:

žmonà

Straipsnelis:

Lyginant giminystės terminologiją baltų kalbose, matomi įvairūs skirtumai tarp trijų kalbų: 1) vieno ir to paties giminystės ryšio žymėjimui šios kalbos vartoja skirtingus paveldėtus žodžius, pavyzdžiui, la. sieva – lie. žmonà, pr. genno; la. dēls – lie. sūnùs, pr. soūns; 2) vienoje iš kalbų senojo pavadinimo vietoje atsiradęs skolinys, pavyzdžiui, la. meida < v. v. ž. meid – vietoje senojo *dukte, 3) paveldėti žodžiai vienoje iš kalbų įgyja semantinių skirtumų, pavyzdžiui, la. māsa : lie. móša ‘svainė, vyro sesuo’, la. māte : lie. mótė ‘moteris, žmona’. Vienas iš tokių bendros kilmės giminystės terminų, kuris randamas latvių ir lietuvių kalbose su skirtinga semantika, yra ir la. bērns ir lie. bérnas.

Šaltinis:

Bērtulis 1972, 18

Antraštė:

žmonà

Straipsnelis:

žr. žmonės

Šaltinis:

Lipp 2009b, 123