Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
apuokas
.
Rezultatai
Antraštė:
apúokas
Straipsnelis:
Pr.
aukis
‘grifas’ mėginama sieti su lie.
apúokas
, la.
apuôgs
,
apuoksts
ir pan. (žr. Fraenkel, LP, II, 1950, 108).
Šaltinis:
Топоров ПЯ
A–D, 148
Antraštė:
apúokas
Reikšmė:
toks pelėdų šeimos paukštis; višta su apžėlusiais žandais etc.
Straipsnelis:
Lie.
apúokas
‘toks pelėdų šeimos paukštis; višta su apžėlusiais žandais etc.’ priklauso tai pačiai šakniai, kaip lie. dial.
apuokas
‘apačios plaukai, pavilnė’ Ggr (LKŽ I², 275). Kitaip sakant, pastarasis žodis buvo pavartotas minėto paukščio pavadinimu. [105] […] Lie.
apuokas
‘apačios plaukai’ savo kilme gali būti susijęs, viena vertus, su la.
*apak-tjā
(→
apakša
,
apaška
) ir, antra vertus, su la.
*apuk-tjā
(→
apukša
,
apuška
) bei
*apauk-tjā
(→
apauška
) turėjusios ‘apačios’ reikšmę. La. kalbos formos yra susidariusios prie
*apak-
resp.
*apuk- / *apauk-
pridėjus priesagą
*-ti̯ā-
, matyt, tą pačią, kurią turi lie.
apačià
(plg. s. i.
ápatyam
neutr. ‘įpėdiniai, palikuonys, vaikai’, het.
appezii̯as
‘užpakalinis’ su
*-ti̯o-
priesaga). Pastarųjų leksemų pamatą sudaro ide. prieveiksmis-prielinksnis
*apo
(la.
ap
‘po, už’ <
*apa
, s. i.
ápa
‘iš, nuo, šalin’, gr.
ἀπό
‘šalin, toli, nuo’, s. air.
apa
‘nuo’, go.
af
‘iš, nuo’). […] Dalies ide. prokalbės dialektų turėta, atrodo, ir variantas
*apu
(gr. dial.
ἀπὺ
), kuris greičiausiai ir slypi la.
apuša
‘apačia’ (<
*apu-tjā
) […]. Iš čia jau matyti, kad rekonstruotieji
*apa-k-
ir
*apu-k-
(su savo baltų dialektų variantais
*apō-k
ir
*apau-k
) greičiausiai yra tie patys
*apo
ir
*apu
, tačiau turintys pridėtą […] elementą
-k-
, galimas daiktas, tam tikrą (emfatinę?) dalelytę (plg. lie.
užúo-t
,
priẽ-g
, la.
arî-g
ir pan.). […]
*apa
ir
*apu
ryt. baltų dialektuose, matyt, tebebuvo vartojami savarankiškais prieveiksmiais-prielinksniais (plg. la. dial.
ap
‘po, už’ iš
*apa
, o gal iš
*apu
), todėl iš senesnių laikų paveldėtas
*apa-tjā
(> lie.
apačià
) turėjo būti aiškiai suvokiamas turįs darybinį formantą
*-tjā
, kuris […] galėjo būti dedamas ne tik prie vienareikšmio
*apu
(>
apuša
), bet ir prie dalelytę
-k-
turinčių variantų. Atskiruose pralietuvių-latvių dialektuose vienas tokių išplėstinių variantų, būtent
*apō-k
(formaliai sutampantis su s. r.
опахо
, dab.
опах(о)
‘aukštielninkas, atgal, atvirkščiai’, s.-kr.
ȍpâk
‘atgal, atvirkščiai’ etc.), matyt, buvo anksti leksikalizuotas, suteikiant jam reikšmę ‘apačios plaukai’, o vėliau, galbūt, pritaikant ir atitinamam paukščio pavadinimui. Iš pateiktos medžiagos […] matyti, kad senesnis apuoko pavadinimas tikriausiai yra
apúokas
(t. y. su
-k-
), o la.
apuôgs
, kaip ir
apuža
šalia
apuša
, atsirado, matyt, vėliau dėl vardažodžiuose pasitaikančios kamiengalio (ir šaknies pradžios) dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių kaitos, plg., pvz., lie.
ekė́čios
< (
*-tj-
) : la.
ecêžas
(<
*-dj-
) (šalia
ecêšas
) […]. Tokiu atveju lie.
apúokas
, la.
apuôgs
, matyt, neturi nieko bendra su pr.
aukis
‘toks pasakų paukštis, grifas’ E 708, kuris tikriausiai yra tos pačios šaknies kaip la.
aũka
‘der Sturmwind’,
aũkuôt
‘stürmen, brausen; rufen, schreien’
àukt
(3 pers. praes.
àuc
) ‘heulen (von Sturme)’ – s.-kr.
ûk
,
üka
‘riksmas, šauksmas’,
úkati
‘rėkti, šaukti’ ir kt. [9 išn.: Plačiau Топоров ПЯ a-d, 148.]
Šaltinis:
Karaliūnas 1978
, 105–109
Antraštė:
apuokas
Reikšmė:
Uhu
Straipsnelis:
B. Schlerathas teisingai abejoja Fraenkelio pateiktos lie.
apúokas
‘Uhu’ etimologijos baigtumu: čia būtų buvę galima įžiūrėti tam tikrą liaudies etimologijos pobūdžio interpretaciją, tačiau tik tuomet, jei lietuvių kalbos vartotojai žodyje *
puokas
būtų galėję matyti
apúokas
. Bet tam nėra jokio pamato. Dėl to Schlerathas lie.
apúokas
traktuoja kaip *
e/op-okʷ-os
‘kas dairosi aplink, žvelgia į visas šalis’ ir su abliauto laipsniu, kurį atspindi ir gr.
ὤψ
(žr. Frisk), veda iš lie.
akìs
‘Auge’. Pelėdiniai paukščiai yra vieninteliai „plačiaregiai“ paukščiai, kurie (dėl to jie turi išsiskiriantį iš kitų paukščių, kurių akys stovi ne greta, o iš šonų, regėjimo lauką) savo galvą gali pasukti beveik 360 laipsnių kampu. Ši etimologija gerai dera su įtikinamu Thiemeso s. i.
úlūka-
‘pelėda’ aiškinimu kaip *
urūHka-
‘plataus regėjimo’. Tad pelėda yra plataus regėjimo ir dėl to sukinėjanti akis į visas puses.
Šaltinis:
Hinze 1996–1997
, 148
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas