Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: didis.

Antraštė:

dìdis

Straipsnelis:

Labai įdomu, kad beveik visi kartvelų-ide. leksiniai atitikmenys (skoliniai ar ne) reprezentuojami baltų kalbose. Ar „baltų“ ide. [131] centras atėjo į Europą per Kaukazą iš savo šiaurės Mesopotamijos protėvynės [Gamkrelidzė, Ivanov]? Kartais sutapimai su baltų kalbomis yra stulbinantys. […] du kartvelų žodžiai, atrodo, turi aiškias baltiškas ir tik ryt. baltų paraleles; būtent svanų īra ‘(tai) bus’ ir gruzinų did-i ‘didelis’. Pastarasis, atrodo, yra reduplikuotas, kaip ir baltų giminaitis *didja-, ir yra nepažįstamas ide. ir kartvelų kalbai.

Šaltinis:

Palmaitis 1984, 131–132

Antraštė:

dìdis

Straipsnelis:

[Recenzuojama V. Urbutis BEE, 1981] Čia išryškinama ir lie. dìdis (la. dižs), didelis (la. dideļš) kilmė iš ‘aukštyn iškeltas, iškilus, pakilas’ (p. 52).

Šaltinis:

Mažiulis 1984a, 81

Antraštė:

dìdis

Straipsnelis:

Dauguma ide. k. žodžių, reiškiančių ‘didis, didelis’, paveldėti iš ide. prokalbės. Tačiau gali būti kilę iš skirtingų šaknų: *meg̑-, *meg̑h- ar *me-, *mo-. Lie. didis, didelis etimologija neaiški, galbūt per sąvokas ‘žymus, aiškus, krintąs į akis’ giminiškas skr. dīdi- ‘spindintis’, di- ‘spindėti’ ir t. t.

Šaltinis:

Buck 1949, 879

Antraštė:

dìdis

Straipsnelis:

[Recenzuojama René Lanszweert, Die Rekonstruktion des baltischen Grundwortschatzes, 1984] Kalbant apie lie. dìd(el)is (7 p.), neužsimenamas B. Jėgerio (Commentationes Balticae 1958 (1956–1957), IV–V, 7–11 (49–53)) siejimas su la. diêt ‘šok(in)ėti’ šeima.

Šaltinis:

Urbutis 1986a, 71

Antraštė:

dìdis

Reikšmė:

didelis

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la., pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskirų baltų kalbų raidoje.] Didelis. Reikšme ‘didelis’ dabar vartojami nauji žodžiai: lie. dìdis, dìd-elis (la. dižs ‘aukštas’), kuris yra susijęs su lie. dailùs (ide. *dei- ‘blykčioti, šviesti’).

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 233

Antraštė:

dìdis

Reikšmė:

groß

Straipsnelis:

Lie. dìdis, la. dižs ‘groß’ šiaip jau gretinama su šaknimi *dei- ‘ryškiai švytėti, blizgėti, šviesti’ (plg. ME s. v. dižs, Walde Pokorny I, 772, Pokorny IEW 182, Fraenkel LEW 93). Kadangi šitų bl. žodžių bei gausių jais pamatuotų vedinių (plg. Fraenkel l. c.) reikšmė niekada nebuvusi ‘šviesti, blizgėti, žėrėti’, tai pastarųjų siejimas su s. isl. teitr ‘linksmas’, gr. δέαται ‘šviečia’, s. i. dīdyati ‘t. p.’ Endzelyno vadinamas „unsicher, nepatikimu“, o Walde Pokorny bei Pokornas tą patį dalyką įvardija „galbūt“, Fraenkelis „evtl., galimai“. Laikau, kad ankščiau minėtus bl. žodžius privalome priskirti kitur. La. kalba pažįsta didas ‘drebulys, Frösteln’, kuris siejasi su la. didelêt ‘neramiam, judriam, susijaudinusiam būti, drebėti’, o pastarojo (tą mini jau Leskien A., Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen, Leipzig, 1884, 270) nedera atskirti nuo la. diêt ‘šokinėti, pašokti, šokti’. Su la. diet yra giminiškas la. dĩdît ‘šokdinti, išjudinti; aukuoti; dresuoti, mankštinti; trankyti, purtyti; varginti, apsėsti, kankinti, tanzen lassen, hüpfen machen; dressieren; exerzieren lassen; quälen, vexieren’ refl. ‘nerimti, neramiai stovėti, unruhig sein’. Čia dar priskirtina ir la. dìedelêt II ‘drebėti nuo šalčio’. Mano galva, lie. dìdis, la. dižs siejasi su mūsų pateiktais žodžiais [49] (apie tolimesnius šios giminiškų žodžių šeimos ryšius plg. Walde Pokorny I, 774, Fraenkel LEW 80 s. v. dainà). Kaip susiformuoja reikšmė ‘didelis, groß’? Pasakytina, kad la. dīdīt nusakoma veikla, veiksmai gali būti charakterizuojami kaip kėlimas aukštyn, šokinėjimas, plg. la. pādīti dīdīt ‘krikštasūnį ant rankų supti’ [ir kt. la. kalbos pvz.] [50]. Svarbu, kad la. liaudies dainose sąvoka ‘Hüpfenmachen des Pferdes’, t. y. dīdīt, labai dažnai vartojama su stāvu ‘stovįs, stačias, tiesus’, t. y. ‘aukštyn’. La. dīžļât, kuris, be abejonės, giminiškas su la. dīdīt, be visa ko, reiškia dar ir ‘kojas kilnoti’. Matome, kaip siejasi sąvokos ‘kelti aukštyn’ ir ‘didelis’, todėl manau galįs daryti prielaidą, kad lie. didis, la. dižs kadaise reiškę ‘*būti priekyje, kyšoti, hervortretend, aukštyn iškeltas, aukštas, kilnus’, iš kurios vėliau susiformuoja reikšmė ‘didelis’ [51… 52]. Zolmsenas (Solmsen, Beiträge zur Geschichte der deutschen Sprache und Literatur 1902, XXVII, 363] teisus, siūlydamas lie. dainà ‘(weltliches) Lied’, dainúoti ‘(weltliche) Lieder singen’ gretinti su la. diet ‘šokti, tanzen’, t. y. jis postuluoja pirmykštę reikšmę ‘*šokio daina’, kurią išlaikė la. daiņa I ‘nesuvaldomas, karštakošis žmogus, neramus, judrus’, daiņâties ‘vietoje trypčioti, kojomis malti’.

Šaltinis:

Jēgers 1958c, 49–53

Antraštė:

dìdis

Straipsnelis:

Hesichijas τίταξ aiškina: ἔντιμος, ἤ δυνάστης, οἱ δὲ βασιλεύς. Aišku, kad τιτήνη· βασιλίς (Hes.) negalima atskirti nuo τίταξ. Nehring, Glotta XIV, 153t. pripažįsta, jog τίταξ ir τιτήνη kilę iš dar prieš graikus gyvavusių kalbų : tai būtų reduplikuoti vaikų kalbos žodžiai (τίταξ reikštų ‘Väterchen, tėvelis’). Kyla klausimas, ar čia galima suderinti reikšmes, Hesichijo priskiriamas žodžiams τίταξ, τιτήνη ir τίταν. Aš manau, kad kamienas τιτ- kilo iš ide. *dī̆d-, susijusio su ide. *dei-, *dei̯ə₁ ir t. t. ‘žibėti, šviesti’ (plg. gr. (Hom.) δέατω ‘videbatur, pasirodė’, skr. su-dītì- ‘gražiai šviečiantis’ ir t. t.). Kamienas *dīd- randamas skr. dī́dy-agni- ‘žibanti ugnis’. Jį galima gerai paaiškinti kaip vien skr. vedinį dīdi-, patyrusį intensyvo kamieno dī́deti ‘žibėti, šviesti’ įtaką (Pokorny IEW 183), nes germanų k. turime tos pačios šaknies *dei- ir tt. formą *doi-d- s. isl. žodyje teitr ‘linksmas, džiaugsmingas’ atitinkamai ‘žibantis’; plg. vok. heiter ‘šviesus’ ir ‘linksmas’. Be to, kitas, kaip ir skr. dīdi- bei germ. *doid-, reduplikuotas giminiškas žodis, be jokios abejonės, yra lie. dìdis, dìdus, la. dižs ‘didelis, žymus’ (dėl šių formų, plg. Fraenkel LEW 93). Nurodytų baltų žodžių, kilusių iš ide. *di-d-, reikšmė taip pat remiasi sąvoka ‘šviečiantis’ (dėl ‘didelis’ žr. Pokorny IEW 183, kildinantį iš ‘ansehnlich, išvaizdus, iškilus’). Pastebėsime, kad čia yra ta pati [93] semantinė raida kaip ir germ. *tēr- bei *tīr-, kurie taip pat priklauso ide. *dei- ir t. t. ‘šviesti, žibėti’: plg. s. v. a. zēri ‘brangus, išdidus, gražus’, v. v. ž. tēr ‘švytėjimas; garbė’, ags. ir s. saksų tīt, s. isl. tīrr ‘garbė, šlovė’ ir t. t. (Pokorny IEW 185). Paminėtina, kad reikšmė ‘šviečiantis’, kuria galiausiai remiasi sąvokos, įvardijamos žodžių τίταξ, τιτήνη bei τιτάν, tiesiogiai yra paliudyta giminiškame pelasgų žodyje τιτώ ‘aušra, diena’. Pelasgų τιτ- < ide. *dī̆d- dantinis duslusis kilo iš ide. sonorinio (Études pélasgiques, Louvain, 1960, 13 ir 16).

Šaltinis:

Windekens 1960b, 92–93

Antraštė:

didìs

Straipsnelis:

Tikrinis vardas Τιτάν jau buvo apžvelgtas anksčiau, aptariant apeliatyvus τίταξ, τιτήνη bei τιτάν. Kalbėta apie pelasgų žodžius, kilusius iš ide. *dī̆d- ‘šviečiantis’. Čia sugrįžtu prie Τιτάν ir stengiuosi nustatyti jo pirminę reikšmę. Bendra nuomonė, jog Titanai iš pradžių buvo šviesos dievybės, plg., pvz., É. Boisacq’as, Dictionnaire étymologique de la langue grecque, Heidelberg, Paris, 1907–1916, 973, kuris Τιτάν verčia ‘saulės dievas’. Georgievas rašo, jog Τιτάν „ist ursprünglich wohl ein Lichtgott; senovėje veikiausiai yra šviesos dievas“ ir t. t. Kretschmeris, Glotta, XIV, 309t. šios idėjos [120] neatmeta, tačiau jis taip pat atsižvelgia į galimybę, kad Titanai paprastai buvo prieš graikus gyvenusių gyventojų dievai, t. y. Τιτάν buvo ide. *deiu̯o- ‘dievas’ sinonimas, nes pagrindinė *deiu̯o- ‘dievas’ sąvoka yra ‘šviečiantis’ ir t. t. (ide. *dei-); tad ir Τιτάν < ide. *dīd- ‘šviečiantis’ (ta pati šaknis kaip *deiu̯o-) įgijo reikšmę ‘dievai’. Šis žodis turėjo semantinę raidą ‘šviečiantis’ > ‘malonus, dailus, didelis’, kaip ir giminiški pelasgų žodžiai τίταξ· ἔντιμος, ἤ δυνάστης, οἱ δὲ βασιλεύς ir τιτήνη· βασιλίς. Taip pat reikia paminėti ir baltiškus žodžius: lie. dìdis, didùs, la. dižs ‘didelis, puošnus, dailus, garsus’, kurie, kaip ir anksčiau nurodyti pelasgų žodžiai, yra tos pačios ide. kilmės. Τιτάν (kaip ir ide. *deiu̯o-) reikšmė ‘dievas’ tiesiogiai remiasi reikšme ‘didelis, puošnus, dailus’ ir t. t.

Šaltinis:

Windekens 1960b, 119–120

Antraštė:

didis

Straipsnelis:

žr. didelis

Šaltinis:

Urbutis 1972c, 122