Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
dieverìs
Reikšmė:
sutuoktinio brolis
Straipsnelis:
[Bendras ide. žodis – arm.] taygr, tayger ‘dieveris (sutuoktinio brolis)’. [Lit.:] Hübschmann, Armenische Grammatik I, Leipzig, 1897, 496; Walde Pokorny I, 767; Walde Hofmann I, 787t. Arm. taygr […] yra dėsningas ide. *dā́iu̯ēr refleksas ir geriausiai dera su s. i. devár, gr. δαήρ, lie. dieverìs, r.-bažn. sl. děverъ. Germ. (ags. tacor, s. v. a. zeihhur) ir lo. (levir) kalbose įvyko garsiniai žodžio pertvarkymai. Arm.-s. i.-gr.-bl.-sl. atitikmenys yra išlaikyti archaizmai. Čia dar galima pridurti žodį [arm.] tal ‘moša, sutuoktinio sesuo’, nes šio žodžio pradžia yra paveikta arm. taygr […]. Vietoj tal lauktinas *cal.
Šaltinis:
Solta 1960, 58
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
Gr. δᾱήρ m., acc. δᾱέρα, voc. δᾶερ, gen. pl. δαέρων. Reikšmė ‘vyro brolis, svainis’. Senas giminystės terminas, aiškiai rodantis santykį su vyro šeima. Skr. devár- su pitār- [246] tipo galūne bei balsių kaita mums leidžia atstatyti žodžio δᾱήρ senesnę formą δαιϝήρ, perdirbtą (galbūt ne Homero) į δᾱ(ϝ)- iš δαιϝ-, plg. M. Lejeune, Traité de Phonétique, Paris, 1947, 216, E. Schwyzer, A. Debrunner, Griechische Grammatik I, 1939, 266, o, antra vertus, Iliados 24, 762 ir 769 δαέρων, kuris neliudija ilgojo α, leidžia atstatyti besikaitaliojusią formą *δαιρῶν, kurią randame Lidijos graikų žodyje δαιρί. Be to, skr. devár- atitikmenys kitose ide. kalbose turi labai pasikeitusias formas: lo. lēuir (žr. Ernout-Meillet ir kt.), s. sl. děverĭ, lie. dieverìs, arm. taygr, s. v. a. zeihhur.
Šaltinis:
Chantraine DEG I, 245–246
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la., pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskirų baltų kalbų raidoje.] Vyro brolis : lie. dieverìs, la. diẽveris = r. (bažn.) děverь, plg. gr. δᾱήρ ≤ *δαιϝηρ ir t. t.
Šaltinis:
Smoczyński 1982, 229
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
Ide. */daihuér-/ yra reguliariai paliudytas beveik visur: s. ang. tācor, gr. δαήρ (skaityti δαιϝέρ[…]). s. i. devár-, arm. taygr, lie. dieverìs, s. bažn. sl.děverĭ; smarkiai skiriasi tik lo. lēvir.
Šaltinis:
Huld 1979, 199
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
[Autorius aiškina armėnų kalbos fonetinės sistemos susidarymą.] „Reguliarieji“ kamienai su (ə)r/ér kaita yra analogiški -( ə)l/él- kamienams ir jų linksniavimas nusistovėjo ide. *-ē̆r-, *-ē̆ro- kamienų pagrindu: arm. taygr, -er ‘dieveris’ < *dāi̯u̯ēr (plg. gr. δᾱήρ, -έρος, lie. dieverìs, r. деверь).
Šaltinis:
Джаукян 1982, 105
Antraštė:
dieverìs
Reikšmė:
Schwager
Straipsnelis:
Е. Fraenkelis (LEW), aiškindamas dieverìs ‘Schwager’, kitaip nei aš, pritaria J. Endzelyno samprotavimui, jog lie.-la. ie kilęs tik iš ei ir niekada iš ai (ide. oi, ai), ir todėl jam atsiranda keblumų aiškinant minėtą lie. lytį (bažn. sl. děverь, arm. taygr, gr. δαήρ, lo. levir, laevir, s. v. a. zeihhur. Šitai E. Fraenkelį paskatina pritarti Endzelyno hipotezei, kad dieverìs šaknies ie įgyja gretindamasis prie lie. diẽvas ‘Gott’, la. dievuojis ‘puikus, geras, tinkamas, [v.] herrlich, gut, geeignet’. Psichologinis ryšys man čia neaiškus.
Šaltinis:
Stang 1956, 353
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
W. Austinas (W. Austin, Language 1946, XXII, Baltimore, 109–111) iškėlė hipotezę, kad laringalo ir liežuvio vidurinių (Hj, Hw) priebalsių grupės kitimas germanų kalbose sietinas su indoeuropietiškuoju žodžio kirčiu: prieš kirtį iš minėtos samplaikos vyraująs tampa liežuvio vidurinis priebalsis (Cholcmano dėsnis) [plg. ide. kəHw-´ s. š. germ. hǫggva ‘mušti, pliekti, kalti’, s. ang. hēawan, o po kirčio laringalo refleksai susiformuoja į liežuvio užpakalinį priebalsį k, pvz., ide. kéHw- s. ang. haccian ‘kirsti, kapoti’, s. v. a. hackôn. Šitokiam W. Austino aiškinimui paremti (be šešių pirmųjų paties W. Austino pasiūlytų etimologinių sugretinimų) buvo iškelti dar 24 su liežuvio užpakaliniais priebalsiais germanų kalbų kamienai, kurių indoeuropietiškieji atitikmenys yra su u̯, plg. s. ang. tācor, s. v. a. zeihhur, s. i. dēvár, gr. δαήρ < *δαιϝηρ, lo. levir, lie. dieverìs la. diẽveris, s. sl. ДѢВЕРЬ ‘žentas, svainis, dieveris’.
Šaltinis:
Нецецкая 1984, 41
Antraštė:
dieverìs
Reikšmė:
sutuoktinio brolis, svainis (Schwager)
Straipsnelis:
Ide. *daiwḗr (m.) ‘sutuoktinio brolis, svainis (Schwager)’ (dėl sugretinimo su kimrų daw(f) ‘žentas’ plg. M. Gwyn Jenkins, Bulletin of the Board of Celtic studies 1956, XVII, 225–258; mano manymu, kimrų žodis negretintinas) atsispindi lytyse s. i. devā́, gr. δᾱήρ, arm. taygr, lo. lēvir (su regioniškai atsiradusiais garsais, taip pat ir -ir atveju; prielaida dėl vir įtakos man atrodo mažiau įtikinama), lie. dieverìs (dėl lie. ie iš ide. ai plg. Ch. Stang, Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo, 1966, 52–64), r. bažn. děverь – visi tos pačios specialios reikšmės. [Ide. forma] pratęsta germ. *taikur- (s. ang. tācor, s. v. a. zeihhur). […] Germanų žodis rodo nykstamąjį sufikso laipsnį, taigi -r̥- arba -r̥o-; įmanoma galvoti apie netiesioginį siejimą su germ. *swehura- ‘šešuras (Schwiegervater)’. […] [175] Čia turime neginčijamą ide. -w- atitikimo germ. -k- atvejį iš seno paveldėtame žodyje. Dėl germ. *taikur- ir lie. laigonas dar žr. prie laigonas
Šaltinis:
Seebold 1982, 174–175
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
Ide. ‘dieveries (vyro brolio)’ pavadinimas rekonstruojamas kaip *daiwer pagal tokias formas: skr. devar-, arm. taygr, gr. δαήρ, lo. lēuir (galbūt su tarminiu l- vietoj d-), s. sl. děverŭ, lie. dieverìs, s. v. a. zeihhur. Termino senumas akivaizdus, bet tikroji reikšmė nežinoma. Jokia kita formos *daiwer- analizė negalima, nors darybos formantas -r- jį glaudžiai susieja su kitais giminystės terminais.
Šaltinis:
Benveniste 1969, 251
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
Sl. děverь : s. sl. ДѢВЕРЬ ‘vyro brolis’, r. дéверь, le. dziewierz, dziewior 1. ‘vyro brolis’, 2. ‘vyro tėvas, šešuras’, slovk. dever ‘vyro brolis’, deverina, deverinka, deverkyňa ‘vyro sesuo’, bulg. дéвер ‘vyro brolis’ ir kt. Sl. děverь turi atitikmenų ide. kalbose: lo. lēvir, gr. δᾱήρ, s. i. dēvár ir kt. Gr., sl. ir s. i. formos leidžia spėti buvus bendrą formą *dāiu̯ēr. Lie. dieverìs, la. diẽveris laikomi skoliniais iš sl. děverь.
Šaltinis:
Трубачев 1959b, 134
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
[Kai kuriuos garsus žemesnieji socialiniai sluoksniai ir moterys žodžio pradžioje tardavo kitaip, pvz., vietoje l- – n- ir pan. (bengalų k.)] Garsas l kaip pradinis kai kuriuose lo. kalbos žodžiuose vadinamas „sabiniškuoju l“. Kuriantis Romai, trūko moterų, būdavo grobiamos sabinietės. Žodžiai, patyrę tokį fonetinį pakitimą, buvo iš „namų žodyno“ sferos: lacrima (gr. δάκρυον ‘ašara’), lēvir (gr. δαήρ, lingua ‘liežuvis, kalba’ (go. tuggo); veiksmažodis oleo šį fonetinį reiškinį rodo viduryje žodžio – jis buvo „liaudiškesnis“ nei daiktavardis odor ‘kvapas’. [Lotyniškasis lie. dieverìs atitikmuo turi vadinamąjį „sabiniškąjį l“.]
Šaltinis:
Кноблох 1985 (1988), 129–130
Antraštė:
díeveris
Straipsnelis:
[Autorius kalba apie procesus, suformavusius senosios armėnų kalbos fonetinę sistemą. Ide. ilgosios balsinės fonemos s. arm. sutapo su trumposiomis: *a, *ā > a; *i, *ī > i; *u, *ū > u. Atitinkamai yra sutapę ir diftongai: *ai ir *āi, *au ir *āu.] Ide. āi > arm. ay: *dāiu̯ēr- > taygr ‘dieveris’ [plg. s. i. dēvár-, gr. δαήρ (δαιϝηρ), s. sl. дѣверь].
Šaltinis:
Джаукян 1982, 35
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
Lie. dieverìs, la. diẽveris taip pat užuot laukiamo vokalizmo ai turi ei (ie), plg. sl. děverь, gr. δαήρ < δαιϝηρ, arm. taygr, s. v. a. zeihhur. Žodžio vokalizmas galėtų būti paveiktas tokių žodžių kaip lie. diẽvinti ‘garbinti, mylėti’, la. dievināt. Pasakyme, panašiame į *daiverį dievinu, pirmojo žodžio šaknies ai dėl didelio šaknies panašumo į antrojo žodžio šaknį ir dėl noro turėti gerą dieverį galėjo būti pakeistas į ei (ie). Taip galėjo atsitikti ypač dėl to, kad lietuvių ir latvių tautosakoje bei buityje dieveris dažnai yra nežinoma, pikta asmenybė , o dėl to, matyt, galėjo būti vengiama ištarti tikrąjį jo vardą, plg. lie. dial. dievervis, dievieris, la. dievainis, dievelis, plg. dar žodžio dieveris iškraipymus kitose kalbose.
Šaltinis:
Kazlauskas 1968b, 127
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
žr. dievas
Šaltinis:
Kortlandt 1977, 323
Antraštė:
díeveris
Straipsnelis:
[Slavų i-kamieno daiktavardžiai, priklausantys akcentinei paradigmai a, yra linkę pereiti į akcentinę paradigmą c.] Sl. *dě̑verь AP c (geriau negu *dě̋verь AP a, plg. štok. djevèriti, djevèrnjī, djevèrskī, djeveròvati, kajk. devȃr; kiti sl. faktai yra dviprasmiški), plg. lie. díeveris AP1 (šalia antrinio dieverìs AP3), la. diẽveris, iš ide. *deh₂ywēr dėl Hirto dėsnio (plg. s. i. devā́, gr. δᾱήρ).
Šaltinis:
Kapović 2009, 237–238
Antraštė:
dieverìs
Reikšmė:
vyro brolis
Straipsnelis:
Ide. *dai̯h₂u̯er- (lie. dieverìs < bl. *dái̯u̯er- ‘vyro brolis’, kuris, remiantis H. Eichneriu (žr. Mayhofer EWAI I 744), vestinas iš *dái̯₂i-u̯er-, rodo, kad laringalo sukeltas balsio pokytis įvyko prieš laringalo metatezę.
Šaltinis:
Kabašinskaitė, Klingenschmitt 2006, 178
Antraštė:
díeveris
Reikšmė:
sutuoktinio brolis
Straipsnelis:
[Recenzuojama Daniel Petit'o knyga „Untersuchungen zu den baltischen Sprachen“.] D. Petit'as skiria nemažai dėmesio intonacijos aspektams, tačiau vis dėlto nepaiso kai kurių svarbių dalykų. Pavyzdžiui, jis nenurodo, kad seka -EHRT- prieštarauja Hirto dėsniui, kitaip nei -ERHT-, plg. lie. díeveris 1, la. diẽveris, sl. *dě̋verь ‘sutuoktinio brolis’ < *deh₂i-u̯ér- (plg. gr. δᾱήρ, vedų devár-).
Šaltinis:
Villanueva Svensson 2010, 367
Antraštė:
dieverìs
Straipsnelis:
[Aptariami sanskrito r kamieno oksitonai.] S. i. devŕ̥- < *deH₂i-ur-. Oksitonezę patvirtina gr. δᾱήρ. Baltų ir slavų kalbos rodo baritonezę: la. diẽveris, lie. dieverìs (a. p. 1 žemaičių tarmėje), s.-kr. djȅvēr, slov. dẹ́ver (žr. Illič-Svityč). Tokį kirčiavimą nulėmęs Hirto dėsnis, rodantis, kad laringalas turėjęs būti prieš -i-. Žodis greičiausiai turėjęs priesagą -ur-, nes kitu atveju būtų buvusi trijų sonantų seka šaknyje, neįmanoma indoeuropiečių prokalbėje.
Šaltinis:
Lubotsky 1988, 106–107

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas