Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
kliẽpas
Straipsnelis:
Kad la. klàips, lie. kliẽpas, s. sl. хлѣб, go. hlaifs, s. isl. hleifr yra bendros kilmės, kažin ar kyla abejonių, tačiau manoma, kad pastariesiems žodžiams negalima rekonstruoti bendros ide. šaknies, nes jie nepasižymi įprastais bl.-sl.-germ. garsų atitikimais. Šios trijų kalbų lytys neturi patikimų atitikmenų kitose ide. kalbose (pvz., gretinimą go. hlaifs : lo. lībum ‘ragaišis, bandelė’, gr. κλίβανος ‘tokia krosnis’ A. Valdė ir kiti atmeta). Ir s. sl. хлѣб, ir baltų atitikmenys laikomi germanizmais (K. Būga siūlęs lie. kliẽpas, la. klàips laikyti savais žodžiais, nors vėliau atsisakė savo siūlymo). V. Mažiulis, A. Sabaliauskas linkę šias lytis laikyti nuo seno baltiškomis. Go. hlaifs iki šiol neturi patikimos etimologijos, o Būga įrodo, kad lie. kliẽpas nėra skolinys iš br. kalbos, o A. Senas – iš s. isl. kalbos, todėl iki šiol vyravusi nuomonė apie minimų baltų žodžių kilmę vargu ar teisinga [31]. Privalome pritarti senajai K. Būgos etimologijai: lie. kliẽpas, la. klàips gretinti su lie. sklỹpas ‘gabalas, luistas, kąsnis’, sklim̃pis (žemės) ‘t. p.’, (duonos) sklimbẽlis ‘luistas, duonos gabalas’, sklim̃pis ‘atpjautas (duonos, lašinių) gabalas’, plg. semantinį modelį ‘pjauti’ → ‘gabalas, luitas’ → ‘duonos ar šiaip valgomo dalyko, maisto gabalas’ → ‘duona’ : vo. schneiden ‘pjauti’ → Schnitte ‘kriaukšlė (duonos), luistas’ [ir kt. pvz.] [32]. Atkreipiame dėmesį, kad la. klàips reiškia ne tik ‘kepalas’, bet ‘(duonos) kriaukšlys, luistas’ (kaita ‘duonos luitas’ → ‘duona’ yra visiškai įprasta; priešinga kryptis iš viso ar įmanoma); dėl lie. kliẽpas ir la. klàips plg. lie. skiedà – la. skaîda ‘skiedra’ (*ei / *oi kaita). Estų kalbos leticizmas klaip (Gen. sg. klaiba ir klaibakas) ‘didelis duonos gabalas’ išsaugojęs seniausiąją žodžio reikšmę. Taigi senoji bl. lytis turėjusi atrodyti *klaibas, visiškai atitinkanti pragerm. *xlaibaz [33]. Prie aptariamų žodžių reikia pridėti ir la. klubãks ‘didelis duonos gabalas’. Baltų lytis remiasi ide. šaknimi (be s-mobile) *(s)kel- / *(s)kol- / *(s)sk- ‘kirsti, pjauti’ (plg. lie. skélti, la. šķel̂t, r. колоть). Germ. ir sl. lytys, kurios negali būti patikimai etimologizuotos savo kalbos duomenimis, ko gero, yra giminiškos bl. žodžiams: bl. *klaibas / *klaipas / *kleipas [34] – prasl. хлěб – pragerm. *xlaibaz. Jeigu ir skolintasi, tai labai senais laikais ir iš baltų į germanų kalbas, o ne atvirkščiai.
Šaltinis:
Откупщиков 1973, 30–35
Antraštė:
kliẽpas
Straipsnelis:
E. Fraenkelis savo žodyne tik iškelia prielaidą, kad lie kliẽpas ‘duonos kepalas’ galįs būti germanizmas ar slavizmas, tačiau aiškiau spręsti nemėgina. Rodos, kad la. trm. kļiẽba ‘iki galo neiškepusi duona’ < r. хлеб liudytų lie. kliẽpas esant skolinį iš slavų kalbų. Lie. žodžio priebalsio -p- atsiradimas susijęs su tuo, kad r. kalboje skardus priebalsis tariant suduslėja (žodžio gale, kaip Nom. ar Acc. sg.).
Šaltinis:
Rūķe-Draviņa 1957, 62
Antraštė:
kliẽpas
Straipsnelis:
Lie. kliẽpas ‘didelis duonos kepalas’, fiksuojamo ir sen. lie. raštuose, ir mūsų dienų tarmėse, kurio artimiausias giminaitis yra la. klàips ‘duonos kepalas, didelė riekė’ ir su rytų baltų leksemomis kažkaip susijusio slavų žodžio, reiškiančio ‘duona’ (s. bažn. sl. chlěbъ, r. хлеб, le. chleb ir t. t.), kilmė yra neaiški [52]. Šiaip jau juos linkstama laikyti skoliniais iš go. hlaifs (hlaibs), nors šis germ. žodis iki šiol neturi etimologijos. Remdamasis pirmykšte čia minėtų žodžių reikšme (manau, dėl jos abejonių neatsiranda) ‘(didelė) riekė (duonos)’, manau, kad germ. žodis *hlaiba- remiasi ide. šaknimi *(s)kleip- resp. *skleibh-, reiškiančia ‘plokščiai pjauti’, plg. giminiškus lie. sklỹpas m. ‘žemės gabalas, tam tikras žemės plotas’, sklim̃bas ‘duonos riekė, lašinių bryzas’, sklim̃bis, -io resp. sklimbỹs ‘t. p.’; lie. sklim̃bas ir t. t. tėra viso labo lie. sklypas šaknies variantas su infiksu. Germ. leksemai *hlaiba- pasiūlyta etimologija ne iki galo paaiškina rytų baltų *klaipas ir sl. chlěbъ. Neaiškus bl. ir sl. žodžių tarpusavio santykis. Žodžiai fiksuojami gretimuose plotuose, morfologiškai ir fonetiškai labai panašūs, o ir reikšme iš esmės nesiskiria, todėl negalime bl. ir sl. leksemų atskirti. Ką tik išdėstyti samprotavimai įgalina bl. ir sl. žodžius gretinti su germ. *hlaiba-. Pritariu tų lingvistų nuomonei, kurie sl. chlěbъ laiko germanizmu. Pastarasis iš sl., finams tarpininkaujant (spėju, kad kadaise tarp bl. ir sl. buvo įsiterpę finai), patenka į rytų bl. kalbas (lie. kliẽpas, la. klàips yra finų slavizmo *chlaiba- tęsiniai).
Šaltinis:
Otrębski 1966b, 52–53
Antraštė:
kliepas
Straipsnelis:
Lie. kliepas, la. klaips germaniškumu suabejojo dar V. Mažiulis, siejęs juos su šaknimi *klei-, randama lie. kleipti, kleivas, la. kleivs, lie. šleivas, ir teigė, kad baltų kl- gali būti kildinama iš ide. kl-, atspindinčio ir go. hlaifs. Jei lie. kliepas nėra skolintas iš slavų, tai kl- buvimą sateminėse baltų kalbose galima paaiškinti dėsningumais; kaip ir kvietys istorijoje. [Dar žr. kvietys]
Šaltinis:
Kuzavinis 1967b, 102
Antraštė:
kliẽpas
Reikšmė:
Laibbrot
Straipsnelis:
Lie. kliẽpas ‘Laibbrot’ K. Būga laikė skoliniu iš šiaurės germanų kalbų, S. Festas, A. Sabaliauskas laikė slavizmu, P. Skardžius – germanizmu. Pasak Balaišio, kliẽpas yra skolinys iš go. hlaifs, manoma, kad jau pirmajame šimtmetyje buvo *hleifs, iš jų – lie. *kleipas. Vėliau *ei virto ie. Jei kliepas būtų paskolintas iš slavų kalbų, būtų atsiradusi forma *kliẽbas arba *klebas. Galbūt diftongas ai latvių kalboje atitinka lie. ie: la. klaips, lie. kliẽpas.
Šaltinis:
Balaišis 1994, 10–12

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas