Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: plevė.

Antraštė:

plevė̃

Straipsnelis:

R. trm. плéва „pleiskanos, bluzganos“. Kone visose r. kalbos tarmėse, kaip ir literatūrinėje kalboje, šis žodis reiškia ploną odelę, plėvelę. Prasl. *plěva giminiškas lie. plevė̃ „odelė“ (Vasmer II 368).

Šaltinis:

Меркулова 1970 (1972), 175

Antraštė:

plėvė̃

Straipsnelis:

Galime teigti, kad reikšmė „kailis, oda“ arba „odelė, kiautas, plėvelė, lukštas“ atsirado iš „mušti, kristi, durti, laužyti, ravėti, kvipti“, t. y. „vienu ar kitu būdu atskirti dalį nuo visumos, skaldyti“ [85], plg. sl. pelti „ravėti“ (toliau – su lie. spãliai, la. spiłva „odelė“, lo. spolium „nuluptas žvėries kailis, laimikis“, s. i. phálati „trūkinėja, skeldėja“, spháṭati „suplėšo“, sphātáyati „suskaldo“, s. v. a. spaltan, n. v. a. spalten „skaldyti“) yra giminiška su sl. plěva: r. плéвá „odelė, plėvelė, slov. pléva „akies vokas“, slovin. pli̇̀eva „akies rainelė“ (plg. lie plėvė̃ „odelė“, la. plêve „plėvelė“). Čia priklauso *pelv- (r. голóва „pelai“, bulg. плява „šiaudai“), o taip pat ir *pelvélъ (s. r. половелъ „piktžolės“) [Фасмер III 317; 277; 312].

Šaltinis:

Петлева 1972 (1974), 85–86

Antraštė:

plėvė̃

Straipsnelis:

Gr. ἐπίπλοονn. (retai ἐπίπλοοςm.) „žarnos plėvė“. Dažnai gretino su lie. plėvė̃, r. plevá „plona menbrana“, slov. pléva „vokas“. Tarp kita ko šie sugretinimai nepaaiškina priešdėlio ἐπι-. Viliojanti Strömbergo (Wortstudien 65 ir toliau), kuris įžvelgia ἐπί-πλοονveiksmažodinį daiktavardį iš ἐπι-πλεῖν„plaukti, plūduriuoti“. Pvz., jis sugretina su ἀκρόπλοος„kuris iškyla, yra paviršiuje“ (kalbant apie venas ir t. t.).

Šaltinis:

Chantraine DEG, 359