Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: stenėti.

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

žr. stangus

Šaltinis:

Абаев ИЭСОЯ III, 154

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

Germ. sten-a- 'dejuoti, aimanuoti, vaitoti, stöhnen' (s. ang. stenan 'mykti, baubti, šaukti, rėkti, stöhnen', v. ol. stenen 'vaitoti' [469]), be jokios abejonės, sietina su aiškiai suprantama v. šaknimi sten- 'stöhnen', kurios pirmykštė reikšmė galbūt buvusi 'mykti, baubti, brüllen, nerišlius, nesuprantamus garsus skleisti', plg. lie. stenù, -ė́ti 'neaiškiai, nežymiai dejuoti, vaitoti', s. sl. stenjǫ, stenati 't. p.', gr. στένω 'dūsauja, dejuoja, vaitoja, gaili, apraudoja', s. i. stánati 'donnert, brüllt'.

Šaltinis:

Seebold 1970, 469–470

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

[Paskutiniųjų dviejų dešimtmečių etimologiniai tyrinėjimai pateikia, be jau žinomų anksčiau, visą eilę naujų toch.-bl. paralelių:] toch. A stänwo : lie. stenė́ti (čia priklauso sl. stenati, s. i. stanati, gr. στένω [žr.: J. van Windekens. Studies in the Vocabulary of Tocharian. -Bulletin of The School of Oriental and African studies, 12, 1947, 67–70].

Šaltinis:

Топоров 1963c, 242

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

Lie. stenė́ti giminiškas s. sl. stenati ‘stenė́ti, dejuoti’, gr. στένω ‘t. p.’, s. ang. stenan ‘t. p.’. Visi jie kilę iš ide. *(s)ten- ‘t. p.’. Toliau šie žodžiai sietini su žodžių: s. i. stan- ‘griaustinis’, lo. tonāre ‘t. p.’ atsiradimu.

Šaltinis:

Buck 1949, 57

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

Tyrinėdamas bendroje slavų kalboje išnykusių pirmosios serijos veiksmažodžių atematinių kamienų pėdsakus, Mejė atrado tokių formų liekanas ištisoje tokio tipo veiksmažodžių grupėje: s. sl. СТЄНѬ, r. стону, č. stůn̆u, stonati, plg. lie. stenù, stenė́ti, la. steņu, stenēt, pr. stinons, styienuns, stenuns (dal.) šalia s. i. sg. 3 a. injunktyvo stan ‘griaudžia griaustinis’ (Meillet 1906, p. 335; Stang 1942, p. 41; Schmid 1963, p. 71). Panašūs veiksmažodžiai (sl. *sopǫ, *pojǫ, *gǫdǫ) reiškė ilgiau trunkančių ritminių garsų darymą. Stangas nurodė, kad pagal reikšmę jie gali būti priskirti prie tos pačios grupės iteratyvinių-intensyviųjų veiksmažodžių kaip ir s. sl. БОРѬ, r. бороть (Мейе 1938, p. 180; Stang 1942, p. 41–43, 103). Pastarąjį sl. v. atitinka s. lie. atematinis veiksmažodis bárti, užfiksuotas Bretkūno (1 a. barmi, 3 a. bart) ir kt. Lie. bãrti patvirtina veiksmažodžio priklausymą baritoniniam tipui ryt. baltų kalbose, bet tai pagal V. M. Iljičių­-Svityčių galėtų būti inovacija, remiantis kirčiu lie. barnìs, barniẽs, bar̃nį (Daukša ‘Postilla’, 129, 285), žr. Skardžius 1935; 1943, p. 221, 567–568; plg. s.-kr. (brȃn, slov. brȃn (tolesni gretinimai Bezlaj 1976, 1, с. 38), dėl akcentuacijos r. bžn. sl. бра́немъ (XVII a.): Stang 1957, p. 89.

Šaltinis:

Иванов 1981, 103

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

Pr. stinsennien (acc.) 31,₂₇ ‘Leiden, kentėjimas’: stīnons, lie. stenė́ti, s. sl. СТЄНАТИ, gr. στένειν, s. ang. stenan, s. isl. stynia ‘stenėti’, s. i. stanati ‘brüllt’ ir kt. Žr. Walde Vrgl. Wrtb. II 626t.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 316

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

Ide. k. dauguma žodžių, reišk. ‘stenėti’, susiję su kitais v., reišk. stiprų garsą: ‘riaumoti’, ‘griausti’, ‘spiegti’ ir pan. Lie. stenėti, la. stenēt, s. sl. stenati ir t. t., bendras slavų, gr. στένω, στενάζω, s. isl. stynja, da. sto̸nne, šv. stöna, s. ang. stenan, v. v. ž. stenen, stonen, ol. stenen, steunen; plg. s. i. stan- ‘riaumoti, griausti’, ir be s- lo. tonāre ‘griausti’, s. ang. þunor ir t. t. ‘griaustinis’, visi < ide. *sten-, matomo žodžiuose, žymin. stiprų garsą ar triukšmą, ypat. ‘griausti’, ‘riaumoti’, ‘stenėti’.

Šaltinis:

Buck 1949, 1131

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

Gr. στένω, στείνω ‘dejuoju, kankinuos’, lie. stenù, stenė́ti, la. stenu, stenêt ‘vaitoti, dejuoti’, s. sl. steńǫ, stenati ‘gemere’, r. stenatь : stonu, stonatь ‘vaitoti, dejuoti’, č. stůňu, stonati ‘sirgti’; šaknies balsis -o- pagal daiktavardį: r. ston, č. ston ‘vaitojimas, dejavimas’ (: gr. στόνος); le. stęk ir stękać, luž. ž. stukaś < *stą-k-ati.

Šaltinis:

Otrębski 1949, 147

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

Gr. στένω ‘giliai ir triukšmingai vaitoti’ […]. Στένω įeina į ide. žodžių šeimą, reiškiančią ‘dusliai dundėti’ ir yra būdinga griausmui nusakyti. Tikslius atitikmenis turime s. i. stanati ‘griaudėti, dundėti’, baltų k. lie. stenù, germ. k. s. ang. stenan ‘vaitoti’ = ide. *stenō. Veiksmo pavadinimas στόνος m. ‘vaitojimas’ turi atitikmenis rusų k. stón ir s. i. abhi-ṣṭaná- ‘griaudimas’, kurie gali būti paraleliniai vediniai. Praes. su *-ye/o-: su balsiu e, s. sl. stenjǫ ‘vaitoti’; su nuliniu balsiu s. ang. stunian, s. isl. stynja, vok. stöhnen. S. i. egzistuoja atematinės formos: injunktyvas stan (ide. *sten-t) su praes. staniti ‘aidėjo’ pagal anihi, rudihi ir t. t. Jei šios formos yra senos, jos galėjo būti iš pradžių skirtingi praes., plg. Beckes, Laryngeals 192, kuris sugretina στενά-χω su staniti. Tarp išvestinių veiksmažodžių στενάζω ‘giliai vaitoti’ yra graikiškas vedinys taip pat kaip ir greičiausiai στενάχω ‘t. p.’, kurį būtų neatsargu gretinti su s. ang. stenecian ‘sunkiai alsuoti’ ir su s. isl. stanka ‘vaitoti’. Egzistuoja serija greičiausiai giminiškų žodžių be s- žodžio pradžioje Hes. glosoje τέννει· στένει, βρύχεται, kuri gali būti lesbietiška arba tesalietiška (-νν- iš -νy-) ir gali atliepti s. i. tányati ‘aidėti, dundėti’. Tačiau tányati galėtų rodyti nulinį vokalizmą ir šiuo atveju gali būti sugretintas su s. ang. þunian ‘aidėti, skambėti’. Lo. tonat (kartais tonit), su balsiu o priklauso tai pačiai šeimai ir galbūt kilo iš senojo atematinio praes. Dar žr. Pokorny 1021, Mayrhofer Wb. 3, 510.

Šaltinis:

Chantraine DEG, 1052

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

Pr. part. stenuns suponuoja šakninį prūsų veiksmažodį *sten-, *stēn- ‘kentėti’, skirtingai nuo lie. stenė́ti, stẽna, la. stenêt, -u ‘dejuoti, vaitoti’ (plg. s. i. stánati, gr. στένω ir kt. pvz.).

Šaltinis:

Jakulis 2001, 191

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

[Recenzuojama E. Jakulio knyga Lietuvių kalbos tekėti, teka tipo veiksmažodžiai, Vilnius, 2004. Jakulis neigia pr. kalboje tekėti tipo veiksmažodžių egzistavimą. Jis randa 4 „šaknies veiksmažodžius“ su galimais atitikmenimis rytų baltų tekėti tipo veiksmažodžiuose. Tačiau toks lyginimas yra nepagrįstas:] Pr. stenuns I, styienuns II, stīnuns III ‘gelitten’ negali būti tiesiogiai siejamas su lie. stenė́ti, stẽna, la. stenêt, -u ‘moan, groan’. Tam prieštarauja prūsų veiksmažodžio šaknies balsis *stēn-.

Šaltinis:

Villanueva Svensson 2005a, 119–120

Antraštė:

stenė́ti

Reikšmė:

dejuoti, vaitoti

Straipsnelis:

Pr. (dalyvis) [stēnus] ‘kentėjęs’ suponuoja šakninį pr. verb. *stēn- ‘kentėti’, kuris su lie. stenė́ti, stẽna, stenė́jo ‘dejuoti, vaitoti’ = la. stenêt, -u, -ẽju ‘t. p.’ suponuoja bl. *sten- ‘dejuoti, aimanuoti’. S. sl. stenati, stenjǫ, stenješi ‘стенать, стонать’ ‘vaitoti, dejuoti’, č. stonati ‘t. p.’ kartu su tos pačios reikšmės lie. stenė́ti, stẽna, -ė́jo = la. stenêt, -u / -ẽju, -ẽju ‘t. p.’ (plg. pr. stenuns ‘kentėjęs’) yra šakninio ide. verb. *sten- (*ston-) refleksai, tik rytų baltų kalbose veiksmažodis perėjo į mišrųjį tipą -ēti, -a, -ējā, o slavų kalbose buvo tematizuotas s. sl. stenati (< *stenti), stenjǫ ir perėjo į priesaginį tipą.

Šaltinis:

Jakulis 2004, 111; 138

Antraštė:

stenė́ti

Reikšmė:

dejuoti, vaitoti

Straipsnelis:

Lie. stenė́ti, stẽna / -i, -ė́jo < *sten- ‘skleisti tam tikrą garsą, dejuoti, aimanuoti’. Veiksmažodis stelė́ti turi bendrašaknių šakninių veiksmažodžių kitose indoeuropiečių kalbose: pr. stenuns, gr. στένω ‘dejuoju, aimanuoju’, s. i. stánati ‘griaudžia, dunda’ (s. i. stanant ‘dejuojantis’); s. ang. stenan ‘vaitoti, dejuoti’, v. v. ž. stenen ‘stenėti’, s. sl. stenati (< *stenti), stenjǫ ‘vaitoti, dejuoti’.

Šaltinis:

Jakulis 2004, 226–227

Antraštė:

stenė́ti

Straipsnelis:

Lie. stenė́ti, la. stenêt susijęs su šakninį veiksmažodį suponuojančiu part. praet. act. pr. stīnuns, plg. stenuns. PKEŽ IV 157t. rekonstruojama paradigma pr. inf. sten-tvei, praes. sten-, praet. stēn-. Šios šaknies veiksmažodžiai priklauso tekėti, teka tipui, o šakninių atitikmenų šiose kalbose nėra. Tad greičiausiai šis veiksmažodis buvo šakninis, o rytų baltų kalbose pakeistas kintamosios priesagos tipo veiksmažodžiu. Lie. ir la. formų giminaičiai yra s. sl. stenati, stenjǫ ‘dejuoti’, s. r. stenati, stenju, r. стена́ть, -а́ю ‘vaitoti, dejuoti’. Jie kilę iš šakninio prasl. *stenti, plg. s. i. stanati ‘donnert’, gr. στένω, στείνω ‘staugti, raudoti’ ir kt. Žr. LEW 901, IEW I 1021.

Šaltinis:

Jakulis 2006, 59–60