Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: dievo karvytė, prienamė, rubti, kykštytis, pilvas, guburas, palėgti, nulėgti, širvis, bariukas, kūkurti, gabana, šekštis, balnininkas (-inykas), apsimanytinai, dreikti, tolierka, narinė, pora, ramdyti, krunkti, siaupti, baisas, kriauna, paniurti, čemerys, išmanas, nusparis, sultis, čūpāje, pjūklas, stingras, apsidėti, šalvas, remestas, apsibobutauti, sraumuo, stingti, slaidžioti, posmiltė, klambenti, kuoka(s), pusdilis, pautienė, lakštingala, rotūzė, ierbė, junkyti, skalėti, įžulus, meilus, rapalioti, bluznierius, krunkočius, smaiga, šniokšti, palėjus, žudyti, bėras, -a, lūžti, ropukas, voverikštis.

Rezultatai

Antraštė:: diẽvo karvýtė
Straipsnelis:: Autorius, remdamasis latvių bei prūsų toponimais, teigia, kad egzistavo bendras baltų karvės pavadinimas iš vienos šaknies *karv-. Su šia šaknimi siejasi ir lie. diẽvo karvýtė ir polabų dai̯və korvo ‘elnias’, tikrinis – ‘laukinė karvė’ (iš *divьja/*divaj’a/*korva). Galimas daiktas, kad ir prūsai turėjo dievo karvytės pavadinimą, suformuotą pagal šį principą, t. y. *deiv-as *karv(-it-?). Slavų *divьja *korva ir lie. diẽvo karvýtė paralelizmas (plg. pr. *deiv-as *karv-/-it-/ rekonstrukciją) leidžia daryti tokias išvadas: 1) praslavų prokalbėje galėjo egzistuoti tokio tipo junginiai kaip *divьja *korv + deminutyvinis sufiksas (pvz., *korv-ъk-a, *korv-ic-a, *korv-ušk-a ir pan.), reiškę būtent dievo karvytę; 2) elementas *divьja šiame junginyje turėjo reikšti ‘dievo’ ir atitikti pr. deiw-, lie. ir la. diev-, s. i. dev-, av. daēv- ir pan. Neabejotina, kad sl. *div- idealiai atitinka ide. *deiu̯- (: *dīu̯-) fonetiškai [202]. Vienintelis prieštaravimų ar abejonių pagrindas – semantinė sfera.
Šaltinis:: Toporov 1980, 201–202

Antraštė:: diẽvo karvýtė
Straipsnelis:: Jau anksčiau buvo atkreiptas dėmesys į lie. diẽvo karvýtė ir polabų elnio pavadinimo dai̯vɘ korvo atitikimą (LPosn 23, 1980, p. 199-205; ПЯ 3 (И-К), p. 238-243). Polabų pavyzdžiai yra patikimi, nes jie užfiksuoti ne tik skirtinguose šaltiniuose, bet ir vienas nuo kito nepriklausančiuose rinkiniuose, plg. Deiwa Korvò ʻUn cerf, c'est à dire, une vache sauvageʼ (Pfeffinger), Deiva korvo ʻder Hirschʼ (Vocabul et Phraseolog. Vandalicum), Deiwakurva (Domeier), Deiwa Korwô ʻThierʼ (Baucoeur) ir kt. Šie pavyzdžiai rodo atitikimą *divьja / *divaja / *korva su lie. diẽvo karvýtė, kuri priklauso kitiems „galvijų“ pavadinimams, plg. diẽvo jáutis ʻрастительный клещʼ, diẽvo jautẽlis ʻGyrinus natatorʼ ir net karvùkė. Kreipiant dėmesį į daugeliui mitopoetinių ir kalbinių tradicijų įprastą laukinio elnio reiškimą kaip dieviškąjį Senajame ir Naujajame pasaulyje ir matant daugelį paralelių pavyzdžių, plg. rus. олень ir олёнка vabalas ʻCetonia durataʼ, galima teigti: 1. panašiai kaip ir lietuvių diẽvo karvýtė (taip pat diẽvo karvùtė), taip ir praslavų galėjo egzistuoti junginys *divьja & *korv- + suff. deminut., reiškiantis dievo karvytę, bet rodantis gerokai anksčiau buvus laukinio gyvūno, kaip dieviškojo, pavadinimą; 2. elementas *divьja šiame junginyje turėjo reikšti šiame junginyje būtent ʻбожьяʼ su bendrąja reikšme ʻdievasʼ. Sl. *divьja & *korv- + suff. deminut., paliudytas visose slavų kalbų grupių, tęsia formą, kurios pirmasis narys yra pakeistas, kaip ir kitais atvejais, kai yra mitologiškai ir/ar rituališkai pažymėtas gyvūnas, plg. божий олень, божий конь, божия пчела ir kt. Jeigu vidinė lietuvių ir slavų kalbų forma rodo dievo karvių motyvą, tai kiti dievo karvytės pavadinimai rodo Saulės, kartais dieviškos, motyvą, plg. r. luž. bože słónčko ʻбожья коровкаʼ, ukr. сóнечко, зазулька-сонечко, божа зазулька ʻбожья коровкаʼ ir kt., brus. зозулька, зязюлька, сонейка ʻбожья коровкаʼ ir kt. Kalbiniai duomenys, kaip ir dievo karvytės įvaizdžiai slavų mene, tikslina ir semantinį dievo karvutės kaip saulutės įvaizdį, ir pagrindinę mito vietą, su kuria susijęs saulės – dievo karvytės įvaizdis. Konkrečiai čia kalbama apie dangiškąsias vestuves, patikimai paliudytas ir baltų folklore, ir žinomą iš kitų tradicijų. Baltiškoji siužeto versija skiriasi tuo: 1. joje dalyvauja Perkūnas (arba dievas, dievo sūnus) ir atitinkamai pasirodo ne pati Saulė, bet Saulės dukra; išdaviką, sulaužiusį santuoką, baudžia Perkūnas; 2. santuokos laužytojas paprastai yra vyriškas personažas – Mėnulis (o ne moteriškas, kaip paliudyta daugelyje tradicijų). Taigi moteriškas personažas ir kiti dievo karvytės įvaizdžiai yra siejami su teigiama pradžia ir išsaugo pėdsakus tų transformacijų, kurios įvyko mite su neigiamu moterišku personažu, buvusiu neištikimu vyrui Perkūnui. Su tuo susijęs ir pats motyvas – Perkūno žmonos Saulės virtimas vabalu, panašiu į saulę. Taigi diẽvo karvùtė yra vabalu paversta Perkūno žmona, su išlikusiais baudimo ugnimi pėdsakais.
Šaltinis:: Топоров 1980 (1981), 277—284