Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: kulšė, kulšis, garėti(s), šeštas, četvergas, alyvnyčia, balkšvas, kvalbonuotis, žiobris, karčema, pavirpė, gagėti, šlipna, lušys, nuomirulis, bėda, mūsa, dvarnumas, spingulys, ietrinti, akuratus, pabarmu, junktas, grandas, leinas, klekas, drabus, dulbis, virgti, kuoras, bimbti, atidus, Nieda, linas, liepa, tasai, kurka, gija.

Antraštė:

kùlšė, kùlšis

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la., pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskirų baltų kalbų raidoje.] Baltų *kel-i̯a- : lie. kẽlis/-ỹs, dial. kẽlias ir la. celis reiškė ‘iškilęs, atsikišęs’. Plg. lie. keliù, kélti, kurį taip pat motyvuoja sl. *kel-/kol- vediniai: *čelo, le. czoło; *čelnъ, le. człon(ek); *čeljadь, le. czeladź ‘samdiniai’ ir galiausiai *kol-ěno, le. kolano (dėl priesagos plg. lie. kel-ė́na-s ‘girnelė’). Iš silpnojo laipsnio *kl̥- ≥ baltų *kil- arba *kul- turime: 1) lie. kiltìs, la. cil̂ts ‘giminė’ (plg. s. sl. kolěnp ‘φυλή’, po-kolenie); 2) kul̃nas/-nis, pr. kulnis ‘kojos kaulelis’, toliau lie. kùlšė, pr. culczi ‘t. p.’ (plg. bulg. kъlka ‘strėnos’, lo. calx, calcis ‘kulnas’).

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 223

Antraštė:

kùlšė, kùlšis

Straipsnelis:

Pr. culczi (< *kulsē) E 138 ‘klubas, Hüfte’ : lie. kùlšė arba kùlšis ‘t. p.’, žr. Walde Pokorny II, 599.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 246