Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
čáižyti
.
Rezultatai
Antraštė:
čáižyti
Straipsnelis:
Lie.
čáižýti
‘plakti, kapoti, lupti’ yra aiškus
číežti
‘čaižyti, plakti, mušti, lupti’ ir
čéižti
‘šiukšlinti; šlapintis’ vedinys. Šaknis
čiež
-/
čeiž
- veikiausiai yra onomatopėjinės kilmės.
Šaltinis:
Karaliūnas 1970d
, 206
Antraštė:
čáižyti
Straipsnelis:
Onomatopėjinės kilmės žodžių su
č-
E. Frenkelis savo žodyne atskirai neaiškino, semantiškai juos suskirstė į dvidešimt grupelių (Fraenkel 71). Priešpaskutinėje nuo kitų labiau atsiskiria dėsninga balsių kaita susiję tarpusavyje
čáižyti
,
čýžti
,
číežti
bei galima dar pridėti
čéižti
. Šių veiksmažodžių reikšmės plačiau nusakytos LKŽ II²:
čáižyti, -o, -ė
(ir
čaižýti, čaĩžo, -ė
) ‘plakti, kapoti, lupti’ (be to, atskirai dar yra
čáižyti, -ija, ijo
‘aižėti, plyšinėti’);
čéižti, -ia, -ė
/
čeĩžti
‘šiukšlinti; šlapintis’ su priešdėlių vediniais
įčéižti
‘įkirsti’,
nučéižti
‘nulaisinti’;
číežti
‘čaižyti, plakti, mušti, lupti; trinti, grumdyti, skalbti; išnaudoti, apgaudinėti; šlapintis’ su
nučíežti
‘prilupti, nučaižyti; nuvarginti; nuplėšti, nulaisinti‘;
čýžti
‘dyžti, mušti, plakti, čaižyti; varginti, kankinti; smarkiai lyti; šlapintis’. Apie šiuos veiksmažodžius yra rašęs S. Karaliūnas, užbaigdamas išvada, sutinkančia su E. Frenkelio nuomone: „Afrikata
č-
prieš priešakinės eilės balsius rodo, kad šaknis
čiež-/čeiž-
veikiausiai yra onomatopėjinės kilmės“ (S. Karaliūnas, Balt VI 1970 206). Tik J. Otręmbskis yra įtaręs, kad
čáižyti
‘mušti, pliekti’ gali būti perdirbtas iš
aižýti
(
áižyti
), kartu pripažindamas, kad šitaip kol kas liekąs neaiškus
č-
atsiradimas (J. Otręmbskis, KZ LXXV, 1957, 207). Viskas nušvinta, kai panašiai ištakų besidairant žvilgsnis nukrypsta į semantiškai ir fonetiškai artimus žodžius, tik atsiskiriančius pradiniu
š-
. Pirmiausia plg. 1
šaižýti
,
šaĩžo, -ė
(
šáižyti, -ija, -ijo
) ‘čaižyti, plakti; greitai pjaustyti, raižyti’, 2
šáižyti, -ija, -ijo
‘čaižyti, aižėti’ (jau tolesnę antrinę reikšmę turi
šìžti
(
šýžti
) ‘pykti, niršti’, tačiau plg.
šižė
‘mušimas, pyla’). Šalia yra ir vardažodžių, sudarančių tokias pat poras:
čaižùs, -ì
‘šaltas, žvarbus; skardus (ausį rėžiantis), šiurkštus, piktas’ ir
šaižùs, -ì
‘t. p.’ ir kt. žodžių su
š-
kilmė jau yra paaiškėjusi – jie turi išplėstinę šaknį, atsiremiančią į paprastąją ide. *
(s)k̑ē̆i-
‘skirti, plėšti, skelti, pjauti’. Formų su šaknies pradžios
č-
pirmiausia yra pradėję rastis iš formų su priešdėliu
at-
, kuriose [
ač
] iš
at-š-
imtas interpretuoti tarsi būtų iš
at-č-
. Ne visų pogrupio žodžių
č-
, žinoma, šitaip išsilukštenęs, vėlesnieji vediniai jau iš sykio galėjo atsirasti su
č-
, perimdami jį iš pamatinių žodžių.
Šaltinis:
Urbutis 1998e
, 261–262
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas