Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: šerpė, jupys, keblinti, gausus, burlega, miltai, išvora, dūliuoti, nosis, kremžti, kapota, muitas, dangorykštis, ręsti, jauta, kabelis, gomulas, naiva, įkirsti, insčios, trapus, čiožti, spyglys, kūdikis, pagairė, duris, dalia, seliopas, kurnai, šimtakvoldis, septyni, svekas, progumas.

Antraštė:

šérpė

Straipsnelis:

šérpė ‘juosta; šalikas’, plg. Vok. Schärpe ‘t. p.’ (LKŽ XIV 662). Į vokiečių kalbą žodis atėjo per vidurinę nyderlandų kalbą iš senosios prancūzų kalbos XII a., plg. pranc. escherpe ‘piligrimo krepšys’. Prancūzai jį gavo iš lotynų kalbos, plg. lo. scirpea ‘krepšys iš meldų’. Vidurinių vokiečių schirpe tuomet taip pat reiškė piligrimo krepšį. XVII a. vokiečiai dar kartą (110) pasiskolino ši žodį iš prancūzų, kur jis buvo įgavęs jau kiek kitokią formą ir reikšmę, plg. pranc. écharpe ‘rankos raištis’ (Kluge 637; Peifer 1183; Klein 1393; Dauzat 262–3). Lietuviškas pavadinimas randamas keliuose XIX-XX a. žodynuose, jį vartojo J. Jablonskis, J. Balčikonis (KII 148; KŽ 2398). Pasitaiko kai kuriose Suvalkijos vietose. Šis žodis paplitęs po visą Europą, plg. ang. scarf ‘šalikas’, šv. scarf ‘t. p.’, ol. sjerp ‘šalikas, rankos raištis’, it. sciarpa ‘t. p.’, isp. charpa ‘rankos raištis’, r. шарф ‘šalikas’, le. szarfa ‘juosta’.⁷ [⁷ Sabaliauskaitė D., Šerpė. – Kalbos kultūra 64, 1993, 83–85].

Šaltinis:

Sabaliauskaitė 1995, 109