Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: šiaudas, gyra, keršiškas, dūdyti, sopagas, nakčia, kakaraitis, bujokas, klumpinėti, švankus, dedervinė, avilys, durnavoti, dapas, duoti, davė, kriaunė, šepšys, putera.

Antraštė:

šiáudas

Straipsnelis:

Straipsnyje autorius aiškina kelių lietuviškų žodžių kilmę. Tik lietuvių kalboje vartojamas javo stiebui pavadinti šiáudas. Kitos baltų kalbos šia reikšme vartoja pavadinimus, artimus slaviškiems: la. sal̃ms, pr. salme. Šio žodžio istorija glaudžiai susijusi su pjūties būdo istorija. Tai patvirtina sl. *solma ir jam giminiški. Dabar r. солома, le. słoma, bulg. слама ir kt. – tai nupjauti javų stiebai. Kitų kalbų giminiškų žodžių reikšmė rodo, kad tai ne tikroji reikšmė, o kultūrinės naujovės vėlesnė išraiška (tikriausiai praslaviško senumo): vok. Halm ‘stiebas’, gr. κάλαμος ‘nendrė’, lo. culmus ‘stiebas’ ir kt. Senoji prasl. *solma ir šių giminiškų žodžių reikšmė buvo ‘stiebas’, ‘žolelė’ [237]. Pats seniausias pjūties būdas – pjovimas tik varpų su grūdais, paliekant stiebus. Sl. *solma yra žinomas tik kaip kultūrinis terminas: ‘šiaudai, javų stiebai po kūlimo’, kiti ide. pavadinimai priklauso laukiniams augalams. Naujas pjūties būdas, susijęs su šiaudų ūkiniu panaudojimu, prasidėjo po to, kai slavai atsiskyrė nuo sen. germanų ir po prasl. bei prabl. kalbų glaudesnių kontaktų nutrūkimo. Tai rodo esminiai seni dialektiniai skirtumai baltų kalbose: la. sal̃ms ‘šiaudelis’, pr. salme ‘šiaudas’ šalia lie. šiáudas. Galima manyti, kad minimas pjovimo būdas ir pats šiaudas baltų teritorijoje atsirado vėliau, negu slavų. Su tuo susijęs ypatingas javo stiebo pavadinimo buvimas lietuvių kalboje. Joje nežinoma forma, kuri būtų artima sl. *solma (būtų lie. *šálma). [238]. Įdomus lie. šiáudas santykis su finougrų žodžiais: suom. haasia, hasia ‘šieno, žirnių džiovykla’, karelų hoaśśa, hoazia, hoaǯa, карельско-огонец. hoadžu, liud. huadž, hoadžu ‘guba, šlitė, žaiginys medžiams, avižoms džiovinti’, komių šodź ‘kartis linams ir kanapėms džiovinti’ ir kt. Galimas daiktas, kad lie. šiaudas yra skolinys iš finougrų. Tokiu atveju lie. šiaudas atspindi vakarų prafinų š (vėliau šiose kalbose davusį h). Skolinio šaltinis galėjo būti suomiškas šieno, avižų, miežių, džiovyklos pavadinimas. Reikšmės perkėlimas šiaudui įmanomas. Tai vienas iš tų atvejų, kada baltai gavo iš suomių žodį kartu su nauja sąvoka [239].

Šaltinis:

Трубачев 1960b, 237–239

Antraštė:

šiáudas

Straipsnelis:

O. N. Trubačiovas, etimologizuodamas lie. žodį šiáudas padaro išvadą, kad šis žodis yra skolinys iš s.-ugr. (žr.: О. Н. Трубачев. При литовск. этимологии. – Lingua Posnaniensis 8, 1960, 236–242).

Šaltinis:

Топоров 1963d, 255