Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paieška

Paskiausiai ieškota: šventas, bebekas, kyga, kimenai.

Rezultatai

Antraštė:: šveñtas
Straipsnelis:: Toch. A. kāsu "gut; das Gute, Heil", B. kwa(ṃ)ts "teuer, fest" (plg. A kāswa-pälskän, pl. "gutes Denken habende" = B kwäntsa-pälsko "festes Denken, habend"), kurio pirmoji reikšmė buvo "gut, teuer", iš kur antrinė "fest" (plg. Van Windekens, Orbis 18, 498), siejasi su ide. *k̑uen- "feiern, heilig(en)", su vediniu *k̑uen-to- "heilig", av. spānah- "Heiligkeit", span-yah-, spə̄n-išta- "heiliger, heiligst" (aukštesnis ir aukščiausiasis laipsniai) žodžio spən-ta- "heilig" = lie. šveñtas, s. sl. svętъ ir t. t., be abejonės, ir go. hunsl "opfer", s. ang. hūsl "Sakrament" < ide. *k̑u̯n̥-s-lo-. Dėl reikšmės "gut" bei teuer > "fest", plg. s. lo. duenos, duonos, klasikinės lo. bonus bei s. air. den "tüchtig stark" priešais s. i. dúvas "Opfergabe, Ehrerweisung", duvasyáti "verehrt, erkennt an" < ide. *den-, *du- "(religiös) verehren, verehrungswürdig, mächirg". Toch. A forma kāsu (su antrine priesaga -u, išplėsta A variante kāswe) reprezentuoja ide. *k̑uōn-s-, plg. -s- kamieną av. spānah- bei go. hunsl, s. ang. hūsl; av. spānah- taip pat rodo ilgą šaknies balsį. Dėl grupės *-ns- > toch. A -s- redukcijos plg. Van Windekens, Orbis 13, 229, išn. 2 ir 3, bei 15, 262 ir t. B. atliepia kwa(ṃ)ts, kur grupė *-ns- reguliariai davė -nts (žr. ibid.). B kwäntsapälsko (žr. aukščiau) forma kwänts(a)- irodo, jog kwa(ṃ)ts remiasi *kwä(ṃ)ts. Akivaizdu, kad kwänts/kwa(ṃ)ts negali turėti, to paties vokalizmo kaip A kāsu < ide. *k̑u̯ōn-s-. Iš pirmo žvilgsnio linkstama galvoti arba apie ide. *k̑u̯en-s- (dėl vokalizmo, plg. lie. šveñtas, arba ide. *k̑u̯n̥-s-, kaip aukščiau nurodytose go. hunsl bei s. ang. hūsl formose. Tik taip pat reikia paisyti *k̑u̯n-s- su u perėjimo į wä, wa (= wä) galimybės, kaip toch. B akwatse "schaf, streng, heftig" bei B *arkwan- "weisz" (§ 2)¹ [¹ Ši interpretacija ide. *k̑uen- ir t. t. šviesoje, mano jau buvo ginama veikale Lexique 30 ir t. (A kāsu). Visą kitą aiškinimą reikia atmesti]. Lane toch. A kāsu, B kwa(ṃ)ts nemini.
Šaltinis:: Windekens 1970, 110–111

Antraštė:: šveñtas
Straipsnelis:: Sl. *svęt- (resp. lie. *švent-) < ide. *k̑u̯en-to- ‘didėti, augti’, ‘brinkti’ [kalbama apie gyvybinės jėgos augimą]; plg. s. i. śvāntá : śváyati (: śū-, (śvā-)) ‘tinti, brinkti’; avest. spənta, spā(y)- ‘brinkti’, ‘augti’; toch. A kāsu ‘geras’, toch. B kwänts-, kwa(ṃ)ts ‘tvirtas’, ‘mielas’; go. hunsl ‘auka’, s. ang. hūsl ‘aktorius’ (nei fonetiniu, nei semantiniu atžvilgiu nėra kliūčių sieti minėtąsias gotų ir s. anglų lytis tarpusavyje, nei gl. hunsl sieti su ide. *k̑u̯en-to-: aukai būdingi bruožai – didėjimas, augimas. Go. hunsl su hipotetine priesaga -tlo gali būti paremtas slavų daryb. tipu *svętidlo [25]. Atsižvelgiant į sl. *svęnt, lie. šveñtas, kyla pagunda germanų žodžius sieti su germ. swinþa refleksais, reiškiančiais ‘jėga, sveikata’. Ši germ. lytis galėtų būti iš ide. *su̯en-to- (bet ne iš *k̑u̯en-to-). Vis dėlto ide. *su̯en-to- rekonstravimas [plg. Гамкреладзе-Иванов II. 1984, 801–802] atrodo per ankstyvas. Teoriškai galima manyti, kad germ. swinþa pasiskolintas iš baltų-slavų, bet ne atvirkščiai. Nuomonė, kad sl. *svęt- < ide. *su̯en-to- nepagrįsta, nes šis žodis turi daug atliepinių kitose indoeuropiečių kalbose, kur anlautas negali būti kilęs iš ide. *s-. Slavų *svętъ istorijoje akomodacija, beje, vyko: ide. *k̑u̯en-to- : ide. *k̑u̯eit- (: sl. *světiti, plg. r. свет, сияние kaip šventumo požymis), ide. *sū- ‘gimdyti’, ide. *su̯e-, *su- ‘savas, geras’ ir pan. [26–27]. Ide. *k̑u̯en-to- evoliucijos ir sl. *svęt- priešistorijos aspektu įdomūs baltų kalbų faktai. Čia išlaikyti pirminiai veiksmažodžiai, kurių neturi slavai. La. svinêt ‘švęsti’ (veiksmaž. įdomus -t- nebuvimu ir vokalizmu -i- (ne -e-)). Bet ir lie. švęsti liudija archaiškesnį nei sl. *svętiti tipą. Beje, lie, švęsti – ne tik ‘праздновать’, ‘святить’, bet ir ‘aukoti’ (plg. germanų faktus!). Pagal minėtuosius baltų veiksmažodžius slavų kalbose reikėtų rekonstruoti sl. *svьneti ir *svęsti. [28–29]. Baltų kalbų faktai didžia dalimi iliustruoja ‘ikikultūrinę’ [ikikrikščionišką] bl. *švent- refleksų situaciją [27–28] [Toliau plg. švent-].
Šaltinis:: Топоров 1986–1987 (1989), 25–29

Antraštė:: šveñtas
Straipsnelis:: [sl. *svęt- (resp. lie. šveñt-) < ide. k̑u̯en-to- ‘didėti, augti’. Šios indoeur. šaknies refleksų esama dar ir germanų, indoiranėnų, tocharų kalbose (žr. išrašą apie šveñtas). Ypač vertingi vedų faktai]. Archaiškieji pagoniškąją epochą siekiantys baltų kompozitai tipo *švent- ir *up-/(*ap-); švent- ir *ežer-; *švent- ir *vand-/*und-, *ūden; *švent- ir *rav-; *švent- ir *grīv-; *švent- ir *brast-; *švent- ir *rag-; *švent- ir *garb-; *švent- ir *kaln-; *švent- ir *valk- ir kt. yra svarbūs semantinei ide. *k̑u̯en-to- refleksų rekonstrukcijai. Epitetas *švent- tokio tipo dūriniuose dažniausiai taikomas vandenims. Fiziografinėje baltų vartosenoje *švent- veikiausiai reiškė tviskantį, spindintį vandens paviršių. Šis faktas paremia ‘šventumo’ ir ‘švytėjimo’ sąvokų giminingumo idėją: tikėtina, kad ide. *k̑u̯en-to- ‘didėti, augti’ ir ide. *k̑u̯ei-to-, *k̑u̯ei-s- yra susijusios šaknys. Lie. švi̇̀sti, šviñta ir s. sl. свьнути (*svit-n-, *soit-n-) gali būti nuoroda į ankstyvesnę situaciją, iš kurios galėjo išsirutulioti abi minėtosios šaknys. Sakraliniuose slavų tekstuose tokio tipo junginiai kaip святость просияла paremia šią mintį.
Šaltinis:: Топоров 1986–1987 (1989), 30–32

Antraštė:: šveñtas
Straipsnelis:: Labai svarbų terminą randame slavų, baltų ir iranėnų kalbose: s. sl. svętŭ (r. svjatój), lie. šventas, av. spənta. Lie. šventas, pr. swints, la. svēts nieko naujo neduoda, nes yra tos pačios formos ir vienodai vartojami. Iranėnų spənta susijęs su didele grupe skirtingų terminų.
Šaltinis:: Benveniste 1969 II, 181

Antraštė:: šveñtas
Straipsnelis:: [Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti baltų kalbų vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskiros baltų k. raidoje.] Šventas. Lie. šveñtas yra veiksmažodžio dar išlikusio la. kalboje vedinys: la. svinêt, svinu, svinêju ‘švęsti’. Tikslus atitikmuo yra slavų kalbose: s. sl. svętь, le. święty [234], r. svjatój, kuriose vis dėlto neišliko juos motyvuojantis veiksmažodis. La. ir pr. paveldėtą būdvardį pakeitė slavišku skoliniu: la. svę̀ts < r. svjat, pr. swints < le. święty (senąjį pr. swent- vis dėlto randame geografiniuose pavadinimuose: Swente-gar-ben, Swent (upė), Swentyn (ež.)).
Šaltinis:: Smoczyński 1982, 234–235

Antraštė:: šveñtas
Straipsnelis:: Toch. A kāsu adj. ‘geras’, s. ‘tas, kuris yra geras’, kāswe ‘geras’, B kwänts-, (adv.) kwa(ṃ)ts ‘brangiai, tvirtai’ su formomis: A abl. sg. kāswac (s.), nom. pl. m. kāsweñi; B kwäntsa- (dūrinyje), išvestinis s. A kāswone ‘geras darbas, dorybė, nuopelnas’, B kwäntsaññe ‘tvirtumas, stiprumas’. Toch. A kāswa-pälskāñ (pl.) ‘turintys gerus sumanymus’ atitikimas toch. B kwäntsa-pälsko ‘turintys tvirtą ketinimą (sumanymą)’ rodo, kad A kāsu etc. negali būti atskirtas nuo B kwänts- etc. Ir kad reikšmė ‘tvirtas, patvarus’ remiasi reikšme ‘geras, brangus’. Visi šie žodžiai pasidaro aiškūs [196] ide. *k̑u̯en- ‘švęsti, šventas, pašventinti’ šviesoje, kurį randame av. spā̆nah- ‘šventumas’, span-yah-, spə̄n-išta- aukštesnysis ir aukščiausiasis laipsniai adj. spən-ta- ‘šventas’ = lie. šveñtas, s. sl. svętь, etc.; go. hunsl ‘auka’, s. ang. hūsl ‘auka, sakramentas’ < ide. *k̑u̯n̥-s-lo-. Vadinasi, sąvoka ‘geras, brangus’ išvesta iš sąvokos ‘išganingas, šventas’. Toch. A forma kāsu (su priesaga -u, kuri A formoje kāswe pakartotinai išplėsta -e; apie A -e plg. Van Windekens Orbis 19 (1970) 430 ir toliau) yra kilusi iš ide. *k̑u̯ōn-s- (žr. -s-kamieną turinčius av. spā̌nah- ir go. hunsl, s. ang. hūsl). Kas liečia B kwänts-, kwa(ṃ)ts (a = ä́), tai juos galima kildinti ne tik iš ide. *k̑un-s- arba *k̑u̯n̥-s-, bet ir iš ide. *k̑u̯en-s-. Toch. B kwänts-, kwa(ṃ)ts turbūt reikia atstatyti senąjį *-u-kamieną (žodžio gale balsis išnyko), kurio pėdsakas yra A kāsu (kur -u galbūt tęsia tematizuotą formą *-uo-). Šį aiškinimą aš išdėsčiau savo Lexique (1941) 30 ir toliau: taip pat žr. Van Windekens, Orbis 18 (1969) 498, ir ypač 19 (1970) 110 ir toliau, 118 ir 121, kur pateikta daugiau smulkmenų. Kitus ankstesnius aiškinimus reikia atmesti: Pedersen, Tocharisch (1941) 109 (dėl A kāsu giminystės su A kāwälte ‘gražus’ ir B kāwo ‘noras, godumas’) ir Van Windekens, Orbis 11 (1962) 181 (dėl B kwa(ṃ)ts giminystės su gr. θενεσ- ‘gausus, pilnas’, etc.).
Šaltinis:: Windekens 1976, 196–197

Antraštė:: šveñtas
Straipsnelis:: Lemno Σίντιες jau randame paminėtus Homero raštuose. Vadinasi, Σίντιες daugiausia yra Hefaisto garbintojai [135 … 138]. Detschew, Thrak. Sprachr., 446, Σίντιες gretina su Σιντοί, manydamas, kad pavadinimai galbūt remiasi šių tautų (šios tautos) pagrindiniais ginklais. Jis galvoja apie la. sīts (= lie. *šintas) ‘medžioklinė ietis’ < ide. *kk̑ent- ‘durti’. Ši hipotezė aiškiai yra nepatikrinama. Carnoy, Dict. Proto-indo-eur. 63, siūlo Σίνδος, Σινδησσός ir t. t. tokią analizę: ‘Pelasgų priesaga pridėta prie ide. *su̯ei- ‘apeiti aplink’, ‘duoti apvalią formą?’. Aš šito neteigiu [138]. Aš manau, kad iki šiol Σιντ-, Σινθ, Σινδ- aiškinimas buvo neteisingas, neteikiant jokios reikšmės detalė, kuri vis dėlto yra rimtai suformuluota Homero raštuose ir į kurią aš jau atkreipiau dėmesį anksčiau. Aš noriu pasakyti, kad labai glaudūs ryšiai sieja Σίντιες su dievu Hefaistu. Mano nuomone, žodyje Σίντιες nereikia įžvelgti genties tiesiogine prasme, bet greičiau religinę grupę, kuri charakterizuojama Hefaisto kultu. Pirma, jeigu atsižvelgiama į religinę reikšmę, aš manau, iš pradžių turėjome Σιντ-, Σινθ, Σινδ- ir, antra, jeigu konstatuojama, kad šiame pelasgų pavadinime žodžio pradžios s galima paaiškinti ide. *k̑ (Le pélasgique 18), o balsį i – ide. *e prieš nosinį, po kurio eina dantinis (ibid. 3, Contributions 61), tai nesvyruojant galima atstatyti ide. *k̑u̯en-t(o)- ‘šventas’, plg. av. spənta-, lie. šveñtas, pr. swenta- (toponimuose), s. sl. svętъ ‘šventas’ greta av. spanah- ‘šventumas’. Grupėje *k̑u- > pelasgų s- pusbalsis išnyko. Reikia pastebėti, kad ide. *k̑u̯en-t(o)- buvimas pelasgų k. pabrėžia šio žodžio vakarietišką savybę: dabar turime baltų, slavų ir pelasgų Vakaruose, tuo tarpu kai Rytuose turime tik vienintelėje avestos kalboje⁷ [⁷ Merlingen, Studia Dečev 135 ir toliau, nagrinėja gr. σπένδω, σπονδή ‘išliejimas dievams’, lo. spondeo ‘iškilmingai pažadėti’ bei het. išpant- = šipand- ‘bringen’ kaip paskolintus žodžius [139] iš pragraikiškos ide. kalbos, kuri nebuvo pelasgų ir kuriai buvo būdinga *nt > nd. Šioje kalboje žodžio, kuriuo rėmėsi paminėtos gr., lo. ir het. formos, etimologinis ekvivalentas buvo av. spənta- ‘šventas’. Deja, Merlingen neatsižvelgia į toch. AB spänt- ‘pasitikėti’ (plg. neseniai W, Krause, Westoch. Gramm. I 303), kuris tiksliai įrodo, kad gr. σπένδω, lo. spondeo ir het. išpant- = šipand- nėra skoliniai. Šių žodžių giminystę su toch. AB spänt- jau nustačiau savo Lexique.
Šaltinis:: Windekens 1960b, 135–140

Antraštė:: šveñtas
Straipsnelis:: [Str. apie tocharų kalbos žodžius ‘dievui’ reikšti] Kyla klausimas, ar toch. B ñakte, toch. A ñkät galėtų būti bendrosios tocharų k. refleksai, atsiradę dėl metatezės (abu reiškia ‘dievą’). Bendrojo tocharų žodžio būtų įmanomi šitokie pirmtakai: *k̑ento-/*kento- [317], *ĝʰendʰo-/gʰendʰo-, *k̂ʷento-, *k̑wento-, gʷʰendʰo-, ĝʰwento- […]. Yra tik viena iš įmanomų lyčių – šaltinių – kurios apima visus šiuos reikalavimus, būtent: ide. *k̂wento-, kurį atspindi avest. spənta-, lie. šveñtas, s. sl. svętŭ ‘šventas’. […] [318] […] Toporovas [Tocharian and Indo-Eur. Studies 1987 1 192–230] savo straipsnyje, turtingame informacijos ir hipotezių, kurios neretai kenčia dėl istorinių faktų ignoravimo, mėgina ir kitus tocharų žodžius (ne tik tuos nurodytus) sieti su lie. šveñtas, etc. Jo informacija kyla iš Van Windekens [Centre International de Dialectologie Générale. Travaux. Vol. 11 1976], kuris, savo ruožtu, remiasi Thomas-Krause [Tocharisches Elementarbuch. Bd. II. Texte und Glossar. 1964]. Van Windekens nori nustatyti etimologinį ryšį tarp toch. A kāsu ‘geras’ ir B kwäntsa- žodyje kwäntsapälsko, dūrinys, kurį Bernard […] siūlė versti ‘festen Geistes’ […] [319] […] Tokiu būdu [smulkiai paaiškinta, kokiu] nėra pamato sieti tocharų B kwäntsa-, ar A kāsu su lie. šventas, etc., ir Toporovo argumentai [1987 211–222] visi iš karto turi būti atmesti.
Šaltinis:: Winter 1987, 317–320

Antraštė:: šventas
Straipsnelis:: [Šiame darbe medžiaga ir.-sl. mitologinės leksikos atitikmenims tirti papildoma piet. sl. kalbų faktais, todėl galime kai kuriuos rezultatus įvertinti iš naujo bei juos tikslinti ir papildyti:] Prasl. *svętъ, lie. šventas atitinka s. ir spənta- < *swanta- [13]. Ir leksema, anot H. S. Nybergo (Die Religionen d. alt. Iran, 1966, p. 93), yra objektyvinis vedinys, besiremiąs s. span- ‘wirksame Kraft, Wirksamkeit’, t. y. ‘mit wirksamen (übernatürlicher) Kraft augerüstet’ > ‘heilig’. Laikau, kad šiuose sl. kalbų pvz. išlikę pamatinės reikšmės ‘stiprus’ pėdsakų, plg. s.-kr. sveto adv. ‘stalno, tvrdno’, bulg. trm. свети се ‘Rache über’. Pastarieji pvz. įgalina ir piet. sl. kalboms rekonstruoti reikšmę ‘stiprus, galingas’.
Šaltinis:: Dukova 1979, 13–14

Antraštė:: šventas
Straipsnelis:: Lie. šventas, pr. swents, la. svēts (la. ir gal pr. formos kilę iš sl. k.), s. sl. svętŭ, ir t. t., bendras slavų, av. spənta, visi < *k̑wento-, kuris yra k̑wen- vedinys, šaknis k̑wen- matoma la. svinēt ‘švęsti’, av. spanyah-, spə̄ništa- ‘šventesnis, švenčiausias’, spānah ‘šventumas’, gal go. hunsl ‘aukoti’, bet tolesni šakniniai ryšiai abejotini.
Šaltinis:: Buck 1949, 1476

Antraštė:: šveñtas
Reikšmė:: heilig
Straipsnelis:: Kai kurios slavų kalbos, pvz., serbų-kroatų, skiria dvi priegaides, kurios atitinka baltų kalbų priegaides akūtą bei cirkumfleksą ir tradiciškai dažnai taip ir vadinamos. Plg. atitikmenis: s.-kr. svȇt, slov. svę̑t, lie. šveñtas ‘heilig’ […]. Dar žr. varnas, draugas, žentas, šarka, sietas
Šaltinis:: Hill 2010, 113

Antraštė:: šveñtas
Straipsnelis:: [Aptariami skitų skoliniai slavų kalbose; pateikiami skiriamieji skitų garsų požymiai (skitų s < ide. *k'w (taip pat kimerų?)), tam tikru mastu skitų kalbų liekanose ir matomi skitų skoliniuose senosiose kalbose] Skitų *sand ‘heilig’ < *santa (kuris yra gr. skolinyje sandarákē (nuo V a. pr. Kr.) ‘rotes Arseniksulfid, Sandarach’ < skitų *sandāhraka
Šaltinis:: Лома 2000, 342

Antraštė:: šveñtas
Reikšmė:: heilig
Straipsnelis:: Go. hunsl ‘Opfer, Gottesdienst’, s. isl. húsl, hunsl, s. ang. hūsel ‘Sakrament, Abendmahl’, < germ. *hunsla -, kuris paprastai kildinamas iš *k̑u̯n̥-slo- ir siejamas su Av. spəṇta-, lie. šveñtas, s. sl. svętъ ‘heilig’ (< *k̑u̯ento-). Pirminė reikšmė būtų ‘Heiligung’. [Taip pat aptariamos ir kitos galimybės].
Šaltinis:: Casaretto 2004, 410

Antraštė:: šveñtas
Reikšmė:: heilig
Straipsnelis:: [Ginama teorija, kad ide. sprogstamųjų veliarinių priebalsių sistema buvo *k : *kʷ, o *k̑ atsirado iš *k palataliniame kontekste.] Aptariama Melcherto hipotezė, pagal kurią luvių kalbose yra skirtingų *k, *kʷ, *k̑ rezultatų. Tam prieštarauja dant. luv. kummai̯(a)- ‘rein, heilig’, hier. luv. kumaza-, lykų kumaza- ‘Priester’, kurie pagal Schindlerį kyla iš *kummó- < *kun-mó- < *ku̯n̥-mó- ir priklauso Av. spəṇta-, lie. šveñtas, s. sl. svętъ ‘heilig’, atsiradę iš šaknies *k̑u̯en-.
Šaltinis:: Lipp 2009a, 293