Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: švylys, baksėti, trunėti, siaupti, geršė, kalyvas, kliurmas, kaštas, alka, slėga, skubus, pamėdulis, ginčyti, pikis, atšaipa, mūsalas, žarija, tirkšlis, trimterėti, miršti, blaivus, patėvis, skroblus, atžūlas, kadagas, slyvos, krauklys, šniūrauka, jauja, goštalka, žiemys, bliūva, tinklas, kišenius, stiebas, apypenai, bluozgas, kulnas, kremzlinti, lykyti, gaidžiukas, rentinys.

Antraštė:

švylỹs

Reikšmė:

Wollgras, viksvinių šeimos daugiametė žolė (Eriophorum)

Straipsnelis:

Ide. *pk̑u-/pk̑u̯- (žodžio *pek̑u nykstamojo laipsnio forma dūrinių pirmajame sande) refleksas lietuvių kalboje būtų šu-/šv-. Tokią žodžio pradžią turi lie. švylỹs (3), švilỹs ‘Wollgras’, kuris tiek turiniu, tiek formaliai primena lie. vìlna ‘Wolle’. Kaip ir lie. arklỹs ‘Pferd’, sudaiktavardėjęs priklausomybės vedinys *artl-ii̯as (ešvas) ‘arklas-(arklys)’, švylỹs galėtų būti vedamas iš bl. *šu-u̯īln-ii̯as/n (x) ‘avies vilna-(augalas)’. Žodžio pradžia šv- vietoj **šuv- suvoktina kaip „allegro forma“. Bet šiai etimologijai sunkumų kelia -n- nebuvimas lie. žodyje: dėsningai turėtų būti **švilnys. Kamieno n išlaikė kitas žodis: – švelnùs ‘weich, zart’, jei jis susijęs su bl. *švelnā ‘avies vilna’. Lie. švylỹs n netekimą galima aiškinti tokia garsų kitimų seka: kadangi -ii̯a- dažnai būdinga i sinkopė [žr. Stang 1966], atsirado junginys -lni̯- arba -l’n’-, toliau -īlni- > -īl’l’- > -ĭl’l’-/-īl’- > -ĭl’-/-īl’-. Rekonstruoti tarpinę grandį -īl’l’- verčia gretiminė forma švilỹs. Minėto garsų rutuliojimosi paralelė yra lie. gìlė, la. (d)zīle ‘Eichel’. Veikiausiai -īl’l’- nevienodai kito dėl ilgojo palatalizuoto l’l’ galimo ekspresyvumo, plg. gr. κυλλóς ‘persuktas’ (*kʷl̥nós), kurio dėl asimiliacijos kilęs -ll- suvoktas kaip ekspresyvus ir nesupaprastėjo į lauktiną -l-. Juk švylys netinka gyvulių šėrimui, o gilės tėra kiaulių ėdalas.

Šaltinis:

Lanszweert 1996–1997, 34–35