Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: Žemaitija, rungtynės, lėpausis, prenčius, dumbrės, laiksvė, bodėti, antinė, kaminė, viršum, blūzga, ragės, girnakalis, nuleilinti, ūdra, mornavoti, gyslinti, solynas, kunigas, lalinka, bebrius, sieloti, suopta, garba.

Antraštė:

Žemaitijà

Straipsnelis:

Yra du aiškinimai. Tradiciškai vietovardis siejamas su lie. kalbos būdvardžiu žemas, bet pastaruoju metu kalbininkai linksta manyti esant ryšį su žemė. Vis dėlto tradicinis Žemaitijos vardo aiškinimas turbūt yra pati seniausia lie. kalbos etimologija (XV a.). Ordino maršalas 1408 m. Apibūdino Žemaitiją žodžiu niderlant ‘žemas kraštas’. Tas pats maršalas žemaičius apibūdino taip: „Žemaičiai iš senų laikų vadinasi lietuviais, nes ta pati kalba ir tie patys žmonės. <…> Žemaičių žemė yra žemesnė nei Lietuva, taigi vadinasi Žemaitija“. Iš to matyti, kad Lietuvoje ši etimologija buvo plačiai žinoma. Kiek vėliau tokia etimologija pasirodė ir Vakarų Europoje. Ten Žemaitija išliko terra incognita. Nors Žemaitija minima kaip Samoita anoniminėje knygoje Incipiunt Descriptiones Terrarum, tačiau jos nemini, pvz., Bartholomeus Anglicus savo enciklopediniame Viduramžių veikale De proprietatibus rerum. Žemaičiai paminėti kaip Sameyten 1412 m. Konstancos koncilijaus aktuose. Dar labiau incogniti Vakarų Europoje buvo žemaičiai. Galima sakyti, kad XVI šimtmečiui būdinga diskusija apie tikruosius Žemaitijos gyventojus. Ten, kur XVI a. Abraomas Ortelijus apgyvendino žemaičius, kiti autoriai apgyvendino tautybę, vardu masagetai. Viena iš hipotezių – pvz., *<samagetae> arba labai panašų; nesupratęs etnonimo, Piccolminis mėgino jį aiškinti ir metatezės būdu pasidarė formą <masagetae>, t. y. kitą šiuo atveju jam žinomą etnonimą; tada masagetų atsiradimą Pabaltijyje reikėtų laikyti liaudies etimologijos rezultatu Rytų Europoje Žemaitija ir žemaičiai pirmą kartą buvo paminėti XIII a. pradžioje.

Šaltinis:

Dini 2002, 307–312