Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė
Paieška
Ieškomas
žodis
Ieškoti fragmento
Paskiausiai ieškota:
žebenkštis
.
Rezultatai
Antraštė:
žebenkšti̇̀s
Straipsnelis:
La. kalbos tarmės pažįsta net keliolika žodžio, reiškiančio ‘žebenkštis’, variantų, vienas nuo kito besiskiriančių fonetika, priesagomis (žr. tekste) [186–187], tačiau labiausiai išplitusi forma yra la.
zebiekste
‘žebenkštis’ (užrašymuose paprastai žymima laužtinė priegaidė priesagoje; žodis fiksuojamas jau 18 a. rašto paminkluose), kurią atitinka lie.
žebenkštė
; la.
i-
kam. f.
zebieksts
: lie.
žebenkšti̇̀s
. J. Endzelynas (ME IV 701; tas pat siūloma ir Fraenkelio etimol. žod., žr. 1294), bandydamas aiškinti la.
zebiekste
, nurodo tokios pačios šaknies la. leksemą
zebīt
‘vogti, stibitzen, stehlen’; dėl semantikos plg. lo.
furō
‘šeškas’ :
fūr
‘vagis, Dieb’ [188]. Kad la. lytis
zebīt
‘vogti’ tarmėse tepasitaiko kur ne kur, be to (ir J. Endzelynas apie tai užsimena) reikšme ‘vogti’ veikiausiai susiformavusi iš ‘(burna) čiulpti, grėbti, schnappen’ [plg. la.
zebenieks
‘avižų terba žirgui šerti, Hafersäckchen’, kuri giminiška lie.
žebi̇̀kė
, r.
зобня
,
зобница
‘t. p.’, lie.
žė̃bti
(
žeblióti
) ‘iš lėto, lėtai ėsti, gromuliuoti’, sl.
zobati
‘ėsti’, žr. ME IV 701] tai patikimiau būtų aptariamą žodį sieti su pirminės reikšmės v., t. y. lie.
žė̃bti
‘čiupti, griebti, grobti, ėsti’ (žinant kraugerišką žebenkšties prigimtį, toks siejimas atrodo pagrįstas) [189–194]. Iš rašt. (17 a.) paminklų žinomą la.
žeberis
‘Hermlein mit ein gespaltenem Schwantze’ atitinka la. trm.
žebris
‘žebenkštis’, plg. dar
žebre
‘t. p.’ (darybos požiūriu la.
žeberis
ir
žebris
,
žebre
yra sinonimai). Be to pries.
-r-
vedinių, reiškiančių ‘žebenkštis’, la. kalbos tarmės pažįsta dar
zebris
bei
sebris
. Neaišku, ar šiuos pries.
-r-
vedinius pridurti prie aukščiau aptartų ar pirmuosius etimologizuoti atskirai (J. Endzelynas la.
zebriņš
‘žebenkštis’ palieka be etimologijos) [195]. Atrodo, kad žodis reikšme ‘žebenkštis’ bus pasidarytas kreipiant dėmesį arba į šio žvėrelio prigimtį, įpročius, arba į žebenkšties kailiuko spalvą (plg. r.
ласка
, le.
łasica
‘žebenkštis’, kurie siejami – taip Фасмер II 461 – su la.
luõs
‘balkšvas, blyškus, sartas, geltonai rudas’). Kad pagal išorinius požymius žebenkštį gana pagrįstai galime vadinti ‘raibagalvė’ (žr. tekste), tai latviškus šio žvėrelio pavadinimus
zebris
,
sebris
,
žebris
ir kt. (taipogi la.
zebre
‘žiobrys’) siūlome sieti su lie.
žẽbras
‘raibagalvis, marga gálva’.
Šaltinis:
Laumane 1987b
, 186–196
© 2007–2012
Vilniaus universiteto
Filologijos fakultetas