Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: žeberklas, atsainus, pylė, gaurai, lįsti, šermoti, prieminia, paliepė, klepus, gaudinti, būj, žeblioti, šmėkla, prymenė, kardintis, skalūnas, gludė, žiuriutės, gūbrys.

Antraštė:

žebérklas

Straipsnelis:

V. Urbutis (Baltistica, t. III, 1967) nustato, kad senesnis šio įnagio pavadinimas yra žuberklas [265] (dūrinys, kurio pirmasis komponentas – žu- ‘žuvis’).

Šaltinis:

Трубачев 1968 (1971)b, 265–266

Antraštė:

žebérklas; žeber̃klas, žẽberklas

Straipsnelis:

Lie. žebérklas „žuvų duriamasis, smaigomasis įrankis (žuvaujant)“ turi dial. variantus žeber̃klas, žẽberklas, žebérklai, žeberklaĩ, žeberkla, žebérklė, žebirklas, žebur̃klas, žibérklas, žibérklai, žibérkla, žibérklės, žibìrklas, žibirklai, žubérklas, žubirklas, žiubérklas, žiubérkulas. Žodžių užrašymai, žodynai ir geografija rodo, kad seniausias variantas yra lie. žubérklas. Tai remia ir latvių kalbos, kuri yra pasiskolinusi pavadinimą iš lietuvių, faktai. Lie. žubérklas atsiradęs iš lie. *žubedas ar *žubedis, plg. la. lituanizmą žubeds. Lie. žuberklas yra iš žu-, sietino su lie. žuvìs, ir bèsti (bẽdė). Antruoju sandu einantis priesagos -klas nomen instrumenti remiasi „besti, smeigti, durti“ reikšmės daiktavardžiu. Lie. žubérklas etimologinė reikšmė yra „žuvų dureklis, žuvų smaigas“ (pan. ir vok. Fischstecher, Fichstachel „t. p.“). Panašios struktūros sudurtinių daiktavardžių, kur antruoju sandu eina priesaginis įrankio pavadinimas, o pirmuoju – įrankiu atliekamo veiksmo objektas, plg. pelė́gautai, rãtalankstas (jei ne iš lankstýti), sū́rslėgtis, žiurkė́kautai. Antrajame sande išlikusią šaknį ber- lengva sieti su lo. ferio, -īre „mušti, smogti, kirsti, skelti, durti; nukauti, paskersti“, s. isl. berja „mušti, smogti“, s. v. a. berjan, v. v. a. bern „mušti, daužyti“, alb. bie (dgs. II asm. birni) „mušu“; čia priskiriami ir labiau nutolusios reikšmės lie. bárti (bãra ir bãria), la. bãrt „t. p.“, s. sl. borją, brati „kovoti“, r. борю́сь, боро́ться, le. bróć się „grumtis, galynėtis, kovoti“, taip pat (jau su determinatyvu ž) lie. bir̃žti „daryti brėžį su koja dirvoje siejant, biržyti“, bir̃žė (biržìs, bir̃žis, bìržis) „vienu ėjimu apsėjamas dirvos ruožas; riba tarp tokių ruožų“, la. ber̂zt „trinti, šveisti“, bir̂zt „trupėti“, bìrze „biržė, vaga“. Lie. žuberklas antruoju sandu einantis -berklas yra išlikęs ir kaip atskiras žodis, plg. ryt. aukšt. berklaĩ „lieptas (ppr. iš karčių)“, kurio senesnė reikšmė „smaigas, kartis“ (tą pačią šaknį turi ir lie. trm. bérglauti, bérgloti LKŽ I 623, bérklauti, bérkl(i)oti, bérlauti LKŽ I 626, kurių reikšmė „mėsinėti, skrosti“ gražiai sutinka su pirmykšte ide. bher- reikšme („aštriu įrankiu doroti – pjauti“) ir kartu yra artima -ber- reikšmei žodyje žeberklas (žuberklas...). Veiksmažodžio tarpusavio skirtumus galima aiškinti tuo, kad šalia *ber(ti) „skrosti, smeigti“ būta veiksmažodžių ne tik su determinatyvu ž (< *ĝ), plg. la. ber̂zt, lie. bir̃žti, bet ir su g (*berg-), plg. la. (trm.) birga „dirvoje išbrėžta linija biržijant; dirvos ruožas“ EH I 220 šalia bìrze (birza). Iš veiksmažodžių *ber(ti) ir *berg(ti) buvo pasidaryta su priesagomis -klas, -las daiktavardžių, kurių skirtumai ir nulėmė iš jų su priesagomis -auti, -(i)oti išvestų naujų veiksmažodžių įvairavimą.

Šaltinis:

Urbutis 1967, 87–94