Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: žvirblis, širvas, žiponas, čiopti, žekas, būkla, nuosėda, barkūnas, germenės, gižlus, senėti, šavolas, kožnas, bergžti, rankinukas, kapterėti, lėti, dėtis, spledėti, vienuolika, birvė, žvyras, žugertas, novė, rubežius, kūnas, škulas, dailidė, lapienė, raustėti, žiobrys, želti, kapsėti, puspyvė, dunduliuotis, šertis, skrebti, žultis, mūsai, kandė, blauzgos, penėti, spindėti, dėsiu, šaras, siūlyti, šalvas, prilėdnus, apirankė, tūpti, dirdėti, viršus, tūlas, gargėti, skliausmas, laigonienė, gruoduotas, draugkeleivis, pradžia, panagės.

Antraštė:

žvi̇̀rblis

Straipsnelis:

Lie. žvi̇̀rblis, la. zvir̃bulis; s. r. vorobьjь, r. воробей, gr. ῥόβιλλος ‘toks paukštis’. Baltiškojo pavadinimo žodžio pradžios konsonantizmo pakitimas įvyko veikiausiai jau pačiose baltų kalbose dėl kurio nors kito žodžio įtakos.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1966a, 18

Antraštė:

žvi̇̀rblis

Straipsnelis:

Bl. (lie. žvirblis (Passer), la. zvir̃bulis ir sl. (s.-kr. srābȁc, br. trm. шво́роб, шворобе́й < ide. *u̯erb(h)- ‘suktis’) formų anliautinis spirantas – tai ide. s-mobile, priskiriamo *u̯erb(h)- (Pokorny I: *su̯erbh- ‘drehen’): prasl. *sverb-, *svorb-, *svьrb- ‘knitėti, mausti, kasytis’ < ‘sukti, sukioti’ atspindžiai. Bl. formų ide. s-mobile suskardėjo dėl atrakcinio suartėjimo su z-, ž prasidedančiais žodžiais. (J. Endzelynas manė, kas bl. formos kontaminavo su -z, ž- prasidedančiais žodžiais [ME IV, 777]).

Šaltinis:

Журавлев 1978 (1980), 57–58

Antraštė:

žvi̇̀rblis

Straipsnelis:

Bl.-sl. žvirblio pavadinimo pradinė forma yra nurodoma kaip *u̯arbii̯a- [Trautmann, 1923, 342]. Tačiau lietuvių kalboje rūšis Passer reiškiama žodžiu žvi̇̀rblis, o latvių kalboje – zvir̃bulis, ir abu pavadinimai žinomi nuo XVI a. I pusės [Būga, I, 204; Kiparsky, 1939, 354]. J. Endzelynas yra pareiškęs prielaidą dėl kamieno virb- kontaminacijos su žodžiu, prasidedančiu z- (ž-): la. zvīgurs, zvipuris, žigurs ‘žvirblis’ [Mühlenbach, Endzelin, IV, 777]. Ši versija pagal analogiją taikoma ir lie. žvi̇̀rblis. Tačiau lietuvių kalboje, skirtingai nuo latvių, nėra žvirblio pavadinimų sinoniminės eilės su anliautu ž- (žv-). Dėl to E. Frenkelis teisingai mano, kad „baltų kalbų žodžiuose anliautas z-, atitinkamai ir ž-, lieka nepaaiškinamas“ [Fraenkel, 1962, 1328] [42]. Slavų kalbose žvirblio pavadinimai turi kitokių darybinių variantų, tarp kurių kaip svarbiausi paprastai nurodomi: *vorbъljь (le. wróbel), *vorbьjь (r. воробей), *vorbьcь (s.-kr. vrabac) [Вопр, ОЛА, 79]. Taigi sl. kalbose žinoma nesufiksinė žvirblio pavadinimo forma: slovk. vráb, r. вороб, poles. шво́роб.

Šaltinis:

Непокупный 1976, 42–43

Antraštė:

žvi̇̀rblis

Straipsnelis:

Labai gali būti, kad šiai grupei dar pridera lie. žvi̇̀rblis, [t. y. lie. žvirbti, žverbėti, žvarbus ir pan. grupei], la. zvirblis […]. Paukštelis veikiau pavadintas pagal įkyroką balsą, rėksmingumą negu judrumą, vikrumą […].

Šaltinis:

Urbutis 1983, 164

Antraštė:

žvi̇̀rblis

Straipsnelis:

Lie. žvi̇̀rblis, la. zvirbulis ‘t. p.’, le. wróbel < *vorb-(ъ)l’ь ‘t. p.’, sloven. vrábelj ‘t. p.’ (gen. sg. vráblja) < *vorb(ъ)ljь [r. воробей < *vorbьjь ‘t. p.’]. Visuose šiuose žodžiuose singuliatyvinė priesaga su priebalsiu -l-. Slaviškuose žodžiuose yra priesaga *-(ъ)l-, kuri atitinka baltų -ulis.

Šaltinis:

Отрембский 1968, 136