Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: amas.

Antraštė:

ãmas

Reikšmė:

žadas, balsas; šuo

Straipsnelis:

Lie. ãmas iki šiol nėra plačiai nagrinėtas, neaiški jo kilmė. K. Būgos nuomone, šis žodis gali būti siejamas su veiksmažodžiu lie. ãmalioti ‘niekus tauzyti’ (Būga RR III 432), kurio kilmės mokslininkas nenagrinėjo, o tik nurodė į bendrašaknį veiksmažodį ãmalėti [1. pastarasis veiksmažodis, kaip įrodė J. Klimavičius (žr. LKK XII 189 t.), yra klaidingai transponuotas – turi būti õmelėti ‘myluoti, glamonėti, lepinti (apie vaikus)’]. E. Fraenkelio žodyne nei ãmas, nei ãmalioti ar ãmelėti resp. õmelėti nėra. K. Būga skyrė tris lie. ãmas reikšmes, tačiau tik antrąją nusakė kaip ‘šneka, sąmonė; žadas’ (atitinka LKŽ pirmąją reikšmę), o kitos dvi liko nepaaiškintos, tik pažymėtos klaustukais. Klaustukas prie pirmosios reikšmės, matyt, yra perimtas iš F. Kuršaičio [K], pateikusio jam nežinomo žodžio vartosenos pavyzdį iš J. Brodovskio, bene pirmą kartą paminėjusio apytariamą daiktavardį, žodyno: [amas? amas ama, o pati ama wiʃi ßùnes loja]. Ši reikšmė LKŽ nustatyta kaip ‘šuo (ppr. vaikų kalboje)’. Klaustuku K. Būgos pažymėtą trečiąją reikšmę A. Kuršaitis, skyręs dvi ãmas reikšmes, įvardijo kaip ‘2. keikimas, plūdimas, kivirčas’. Ši reikšmė iliustruojama vieninteliu frazeologiniu junginiu nėr to namo, kad (kur) ne butų ãmo (KŽ I 34), turbūt perimtu iš K. Būgos. LKŽ, matyt, abejodamas tokia reikšme, minimą frazeologinį junginį pateikė prie pirmosios reikšmės, t. y. ‘žadas, balsas’, kuri iš esmės sutampa su KŽ skiriama pirma reikšme. ‘žadas; gebėjimas šnekėti; šneka’. Taigi tiek LKŽ, tiek KŽ skiria dvi lie. ãmas reikšmes: pirmoji apibrėžta, galima sakyti, vienodai, o antroji skiriasi (LKŽ ‘šuo’, o KŽ – ‘keikimas, plūdimas, kivirčas’). Visuose „Dabartinės kalbos žodyno“ leidimuose ãmas teikiamas tik reikšme ‘žadas, balsas’. VDU Kompiuterinės lingvistikos centro dabartinės lietuvių kalbos tekstyne (http://donelaitis.vdu.lt) pateikiami pavyzdžiai patvirtina tik pirmosios ãmas reikšmės (DŽ – ir vienintelės), t. y. ‘žadas, balsas’, vartojimą ir dabartinėje lietuvių kalboje (reikšmių ‘šuo’ ir ‘keikimas, plūdimas, kivirčas’ nerasta), pvz.: <…> ji paporina tokių istorijų <…> kad amo netenki klausydamasis. Lie. ãmas reikšme ‘šuo’, ne vieną kartą užfiksuotas ir LKŽ kartotekoje (toliau LKŽK), laikytinas onomatopėjinės kilmės žodžiu, plg. vaikų kalbos nelinksniuojamą daiktavardį ám (LKŽ Ι² 115), kilusį iš ištiktuko ám/am̃ ‘šuns lojimo garsui nusakyti’. Veiksmažodžiai lie. àmalioti, ãmalióti ‘kalbėti niekus, tikrai nežinant, abejojant; tauzyti’ (LKŽ Ι² 116) bei ãmaliuoti ‘plepėti’ irgi greičiausiai yra padaryti iš ištiktuko arba onomatopėjinės kilmės daiktavardžio, t. y. nieko verta žmonių šneka prilyginta šuns amsėjimui. Daiktavardžiui ãmas reikšme ‘žadas, balsas’ vargiai suponuotina onomatopėjinė kilmė. Be to, LKŽK ir VDU tekstyne galima rasti ir kitokių šio žodžio reikšmių (‘ūpas; jėga, jėgos, galia; sąmonė’), irgi nerodančio ryšio su ištiktukais, pvz.: Baisiai nukrito ãmas (ūpas), kai pamatė, kad mūsų daugiau; susmukau ant pievutės atgauti amo (jėgų); netekęs amo (sąmonės) susmuko ant grindų. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad ãmas gali žymėti ‘sąmonę, galią, stiprumą, jėgą, jėgas, ūpą’. Paskutinių trijų reikšmių ryšys su ‘žadu, balsu’ nesunkiai paaiškinamas, nes ‘netekti žado’ yra tolygu ‘prarasti tam tikras gyvybines galias’. Galima manyti, kad ãmas ‘šuo’ ir ãmas 1.‘žadas, balsas’; 2. ‘jėgos, galia, stiprumas, pajėgumas; sąmonė’; ‘ūpas’ yra ne daugiareikšmiai žodžiai, o homonimai. Tad į vieną leksinį lizdą žodynininkai bus suplakę skirtingus žodžius – ãmas ‘šuo’ ir daugiareikšmį daiktavardį ãmas ‘1. žadas, balsas; 2. jėgos, galia, stiprumas, pajėgumas; 3. sąmonė; 4. ūpas’. Pirmasis žodis yra naujas, onomatopėjinės kilmės, o antrasis galėtų būti paveldėtas iš senesnių laikų. Tokią prielaidą leistų daryti bendrašaknės indų-iranėnų ir kitų ide. kalbų paralelės. Iš jų pirmiausia minėtini tokie artimos reikšmės daiktavardžiai kaip vedų áma- ‘jėga’, av. subst. ama- (masc.) ‘jėga; vyro seksualinė potencija’ (Yasna 8.14); ‘puolamoji galia, puolimo impulsas’ (Yasna 9.17, 27; Yašt 14.45); ‘galios (potencijos) dievybė’ (Yašt 14.44), plg. adj. ama- ‘stiprus, tvirtas’ (H. Reichelt, Avestisches Elementarbuch, 1909, 420); s. i. áma- (masc.) ‘spaudimas; veržlumas; baimė’ (< i.-iran. *ama- ‘jėga’, žr. M. Mayrhofer, Kurzgefaβtes etym. Wört. des Altindischen, I, 1956, 43) ir galbūt toch. A, B art/ārt ‘mylėti, girti, garbinti’ (W. Schulze, Tocharische Grammatik, 1931, 422) < (?) *am-rt (progresyvinė asimiliacija; ā dėl kompensacinio pailginimo) < ide. *h₂em- ‘galėti; būti tvirtam, pajėgiam; sugebėti’. [2. Galbūt su šia šaknimi siejasi ir lo. amo 1 ‘mylėti; būti palankiam, dėkingam; būti patenkintam, būti susijusiam, būti linkusiam (ką nors daryti)’, kuris iki šiol traktuojamas kaip ‘lalvortas’ < *ama ‘švelnus vaiko kreipimasis į motiną’ (A. Walde, Lat. etym. Wört., 1910, 36; Pokorny 36) ir net siejamas su s. i. adv. amā́ ‘namie’, amā́t ‘iš namų, iš čia’ subst. amā́tya- ‘patarėjas, ministras’ (Walde ibd.; tokią hipotezę sunku pagrįsti semantiškai), lo. amoenus ‘puikus, malonus’ (tiesa, Walde, op. cit., 36, pritaria Brugmannui, kad minėtasis būdvardis lotynų pasiskolintas iš gr. kalbos, plg. gr. ἀμείνων ‘geresnis’ < *ἀμεινος). Tokį aiškinimą sunku pagrįsti morfologiškai, mat lo. amō < *amă-ō < *amāō (pirmasis iš dviejų paveldėtųjų balsių sutrumpėjo, žr. Ph. Baldi, The Foundations of Latin, 1999, 258, 232 t.) galėtų būti kildinamas iš n. collect. lo. *ămā ‘tai, kad daro žmogų galingą (pajėgų)’, šalia kurio galėjo egzistuoti n. abstrct. *ămă- ‘jėga, galia’ < praide. *h₂em- ‘būti pajėgiam’. Vis dėlto patikimiau būtų spėti, kad lo. amō, -āre ‘mylėti’ traktuotinas kaip homonimas su s. lo. am(m)a ‘pelėda’ [pasak Kellerio, Volksetym, 180), ši reikšmė kilo iš pašaipaus ‘močiutės’ kreipinio] < ‘lalvorto’ ide. *am(m)a, amī̆ ‘mama’ (Pokorny 36), iš kurių vestini ir su lo. amāre lygintini giminystės terminai lo. *amma ‘mama’, amita ‘tėvo sesuo’ ir kt.].

Šaltinis:

Kregždys 2002b, 269–272