Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: apuokas.

Antraštė:

apúokas

Straipsnelis:

Pr. aukis ‘grifas’ mėginama sieti su lie. apúokas, la. apuôgs, apuoksts ir pan. (žr. Fraenkel, LP, II, 1950, 108).

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 148

Antraštė:

apúokas

Reikšmė:

toks pelėdų šeimos paukštis; višta su apžėlusiais žandais etc.

Straipsnelis:

Lie. apúokas ‘toks pelėdų šeimos paukštis; višta su apžėlusiais žandais etc.’ priklauso tai pačiai šakniai, kaip lie. dial. apuokas ‘apačios plaukai, pavilnė’ Ggr (LKŽ I², 275). Kitaip sakant, pastarasis žodis buvo pavartotas minėto paukščio pavadinimu. [105] […] Lie. apuokas ‘apačios plaukai’ savo kilme gali būti susijęs, viena vertus, su la. *apak-tjā (→ apakša, apaška) ir, antra vertus, su la. *apuk-tjā (→ apukša, apuška) bei *apauk-tjā (→ apauška) turėjusios ‘apačios’ reikšmę. La. kalbos formos yra susidariusios prie *apak- resp. *apuk- / *apauk- pridėjus priesagą *-ti̯ā-, matyt, tą pačią, kurią turi lie. apačià (plg. s. i. ápatyam neutr. ‘įpėdiniai, palikuonys, vaikai’, het. appezii̯as ‘užpakalinis’ su *-ti̯o- priesaga). Pastarųjų leksemų pamatą sudaro ide. prieveiksmis-prielinksnis *apo (la. ap ‘po, už’ < *apa, s. i. ápa ‘iš, nuo, šalin’, gr. ἀπό ‘šalin, toli, nuo’, s. air. apa ‘nuo’, go. af ‘iš, nuo’). […] Dalies ide. prokalbės dialektų turėta, atrodo, ir variantas *apu (gr. dial. ἀπὺ), kuris greičiausiai ir slypi la. apuša ‘apačia’ (< *apu-tjā) […]. Iš čia jau matyti, kad rekonstruotieji *apa-k- ir *apu-k- (su savo baltų dialektų variantais *apō-k ir *apau-k) greičiausiai yra tie patys *apo ir *apu, tačiau turintys pridėtą […] elementą -k-, galimas daiktas, tam tikrą (emfatinę?) dalelytę (plg. lie. užúo-t, priẽ-g, la. arî-g ir pan.). […] *apa ir *apu ryt. baltų dialektuose, matyt, tebebuvo vartojami savarankiškais prieveiksmiais-prielinksniais (plg. la. dial. ap ‘po, už’ iš *apa, o gal iš *apu), todėl iš senesnių laikų paveldėtas *apa-tjā (> lie. apačià) turėjo būti aiškiai suvokiamas turįs darybinį formantą *-tjā, kuris […] galėjo būti dedamas ne tik prie vienareikšmio *apu (> apuša), bet ir prie dalelytę -k- turinčių variantų. Atskiruose pralietuvių-latvių dialektuose vienas tokių išplėstinių variantų, būtent *apō-k (formaliai sutampantis su s. r. опахо, dab. опах(о) ‘aukštielninkas, atgal, atvirkščiai’, s.-kr. ȍpâk ‘atgal, atvirkščiai’ etc.), matyt, buvo anksti leksikalizuotas, suteikiant jam reikšmę ‘apačios plaukai’, o vėliau, galbūt, pritaikant ir atitinamam paukščio pavadinimui. Iš pateiktos medžiagos […] matyti, kad senesnis apuoko pavadinimas tikriausiai yra apúokas (t. y. su -k-), o la. apuôgs, kaip ir apuža šalia apuša, atsirado, matyt, vėliau dėl vardažodžiuose pasitaikančios kamiengalio (ir šaknies pradžios) dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių kaitos, plg., pvz., lie. ekė́čios < (*-tj-) : la. ecêžas (< *-dj-) (šalia ecêšas) […]. Tokiu atveju lie. apúokas, la. apuôgs, matyt, neturi nieko bendra su pr. aukis ‘toks pasakų paukštis, grifas’ E 708, kuris tikriausiai yra tos pačios šaknies kaip la. aũka ‘der Sturmwind’, aũkuôt ‘stürmen, brausen; rufen, schreien’ àukt (3 pers. praes. àuc) ‘heulen (von Sturme)’ – s.-kr. ûk, üka ‘riksmas, šauksmas’, úkati ‘rėkti, šaukti’ ir kt. [9 išn.: Plačiau Топоров ПЯ a-d, 148.]

Šaltinis:

Karaliūnas 1978, 105–109

Antraštė:

apuokas

Reikšmė:

Uhu

Straipsnelis:

B. Schlerathas teisingai abejoja Fraenkelio pateiktos lie. apúokas ‘Uhu’ etimologijos baigtumu: čia būtų buvę galima įžiūrėti tam tikrą liaudies etimologijos pobūdžio interpretaciją, tačiau tik tuomet, jei lietuvių kalbos vartotojai žodyje *puokas būtų galėję matyti apúokas. Bet tam nėra jokio pamato. Dėl to Schlerathas lie. apúokas traktuoja kaip *e/op-okʷ-os ‘kas dairosi aplink, žvelgia į visas šalis’ ir su abliauto laipsniu, kurį atspindi ir gr. ὤψ (žr. Frisk), veda iš lie. akìs ‘Auge’. Pelėdiniai paukščiai yra vieninteliai „plačiaregiai“ paukščiai, kurie (dėl to jie turi išsiskiriantį iš kitų paukščių, kurių akys stovi ne greta, o iš šonų, regėjimo lauką) savo galvą gali pasukti beveik 360 laipsnių kampu. Ši etimologija gerai dera su įtikinamu Thiemeso s. i. úlūka- ‘pelėda’ aiškinimu kaip *urūHka- ‘plataus regėjimo’. Tad pelėda yra plataus regėjimo ir dėl to sukinėjanti akis į visas puses.

Šaltinis:

Hinze 1996–1997, 148