Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: aršus, kumbras, blizgėti.

Antraštė:

aršùs

Straipsnelis:

Sanskritas turi kelias tipo iraC- formas, bet jos galbūt visos prasidėjo laringalu: irajyáti (plg. ὀρέγω); iradhate; irasyáti (ī́rṣyati, ἀρή, lie. aršùs); iláyati < *HrH-éi-.

Šaltinis:

Beekes 1988, 43

Antraštė:

aršùs

Straipsnelis:

Pagaliau dar reikia pastebėti, kad žodis aržùs sumišo su rusų kilmės žodžiu ar̃šiai = горше, iš kur [kilęs] būdvardis aršùs (resp. arškùs), kuris, be reikšmės ‘blogas’, taip pat turi reikšmę ‘karštas, ugningas, energingas’ ir kurį Pokornas klaidingai nurodo prie šaknies ᵊres- (IEW 337).

Šaltinis:

Otrębski 1951b, 295

Antraštė:

aršùs

Straipsnelis:

Daugiausia pinklių, lyginant lietuvių kalbos žodžius, pasitaiko dėl skolinių iš kaimyninių slavų kalbų. Šie skoliniai dažnai taip transponuoti ir priderinti, kad gali būti palaikomi savu žodžiu. Toks, pvz., yra aršùs, aršýn eĩti, kurį Personas buvo susiejęs, tarp kitų, ir su la. errîba ‘irzlumas’, errîgs ‘irzlus, ūmus’ (veikiausiai, kaip pažymi Fraenkelis LEW 17, iš s. v. a. erre ‘piktas, irzlus’, errich ‘vaidingas’) ir su rusų tarmių jereši ‘vaidingas žmogus’, skr. irasyā ‘būti priešiškam’ ir t. t. ir kuris, atvirkščiai, kilo (apie 16 a.) iš br. horši ‘blogesnis’ (kaip garšùs iš le. gorszy = horši).

Šaltinis:

Pisani 1957, 142

Antraštė:

aršùs

Reikšmė:

celer, agilis

Straipsnelis:

Negalint įrodyti aršýtis slaviškumo, sutvirtėja abejonės ir dėl aršùs kategoriško skyrimo prie slavizmų. Būdvardis aršùs, -ì LKŽ² nurodytas dviem reikšmėmis: 1. ‘smarkus, piktas’ ir 2. ‘prastas, blogas’ [47] […]. Kalbėti apie skolinimą iš br. kalbos kliūčių čia [antrąja reikšme] lyg ir nėra. Tačiau pirmoji reikšmė negali būti gauta iš br. kalbos. Kad jos susidarymas lietuvių kalboje neįmanomas, tvirtai teigti, žinoma, negalima. Vis dėlto, rodos, geriau būtų aršùs bent jau reikšme ‘smarkus, piktas’ nelaikyti slavizmu: paprastai juk skolinys yra siauresnės semantikos […] negu jo prototipas [Būga būdvardį aršùs ‘celer, agilis’ irgi laikė lietuvišku, tik prieveiksmį aršiau ‘blogiau’ – skoliniu iš br. kalbos] […]. Tik dėl aršùs ‘prastas, blogas’ atsiranda papildomas galvosūkis. Viena, galima būtų manyti, kad tai paprastas slavizmas (šalia pirmiausia atsiradusių aukštesnio laipsnio formų aršèsnis, -ė, aršiaũ prisidarant aršùs, -ì, aršiai […]). Vadinasi, reikėtų kalbėti apie du skirtingos kilmės būdvardžius (homonimus) – lie. aršus ‘smarkus, piktas’ ir slavizmą aršùs ‘prastas, blogas’. Antra, galima būtų, nenutolstant nuo Būgos, ir toliau slavizmu laikyti tiktai prieveiksmį aršiaũ ‘blogiau’, o dėl būdvardžio sakyti, kad jis šiaip jau lie. kilmės, tik semantiškai paveiktas paskolinto aršiaũ ‘blogiau’ (šalia senosios reikšmės ‘smarkus, piktas’ vietomis dar papildomai įgijęs reikšmę ‘prastas, blogas’). Kuris iš dviejų aiškinimo variantų pranašesnis, drąsiau gal būtų galima spręsti tik turint žymiai išsamesnę semantinio ir geografinio pobūdžio informaciją. Su aršùs ‘smarkus, piktas’ ir aršytis ‘karščiuotis’ semantiškai gerai dera kito balsių kaitos laipsnio ir̃šti, -ta, -o ‘pykti, niršti’ [jis buvęs plačiai pažįstamas]. LKŽ pateiktas dar vienas (Vkšn) aiškus jo fleksinis vedinys (nomen agentis) iršas ‘kas iršta’ [48] […] tiek aršùs, tiek iršti, turėdami atliepimų latvių kalboje […], yra ne kokios nors lie. leksikos naujovės, o seni žodžiai, veldiniai. Būdvardį reikia laikyti senu lie.-la. vediniu iš veiksmažodžio [plg. brangùs : brìngti] […]. Tiek E. Fraenkelis, imdamas tik vieną ir̃šti (su la. irstîes), tiek dalis kitų etimologų, imdami tiktai aršùs, iš tolimesnių ide. kalbų giminaičiais laiko s. i. irasyáti ‘pyksta, niršta’, arm. heṙ ‘pyktis, vaidas’, het. arsanii̯a ‘pavydėti, pavyduliauti’, s. sak. irri ‘supykęs, įdūkęs’ ir kt. (LEW 187, Pokorny IEW 337, Mayrhofer, Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen, I, 97, bet toliau, I 556, Mayrhoferis paklauso Fraenkelio dėl aršùs tariamo nelietuviškumo); manoma, kad šie žodžiai galiausiai galėtų būti išplėsti iš tos pat pirminės šak-[49]nies er- ‘išjudinti, dirginti (ir dvasiškai – pykinti, erzinti); kelti’, kuriai skiriami ir K. Būgos užsiminti lie. aršùs giminaičiai (Pokorny IEW 326tt.). Tokiu aiškinimu […] tuo tarpu ir reikia tenkintis.

Šaltinis:

Urbutis 1989a, 47–50

Antraštė:

aršùs

Straipsnelis:

žr. platùs

Šaltinis:

Hamp 1994a, 50