Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: aršytis, serbenta, ingerklis, jušnikas, moti, laiptas, kapšiukas, sruja, pradaryti, giaurė, malti.

Antraštė:

aršýtis, ar̃šosi, ar̃šėsi

Reikšmė:

karščiuotis, siausti

Straipsnelis:

[Endzelynui] dėl šio žodžio [aršýtis, ar̃šosi, ar̃šėsi] lietuviškumo nebuvo kilę abejonių. Kitaip E. Fraenkelis […] tvirtino, kad tas veiksmažodis – tai tik vedinys iš lie. aršùs ‘smarkus, piktas, nuožmus’, kurį jis, kaip ir ne vienas ankstesnis kalbininkas, laikė skoliniu iš br. kalbos [LEW 187, 16tt.] [45]. [Autorius išsamiai įrodinėja, kad šio žodžio formų daryba yra netipiška slavizmams] [46–47]. Kad […] apskritai visų slavizmų su -yti, ištisai priklausančių tipui -yti, -ija, -ijo fone galėtų šalia pasiskolinto būdvardžio pasirodyti tipo -yti, -o, -ė veiksmažodis, yra tiesiog neįsivaizduojamas dalykas. Tuo pačiu galiausiai prieinama prie visiškai tvirtos išvados, kad aršýtis, ar̃šosi, ar̃šėsi negali būti vedamas iš aršùs[…] [48] Lie. aršytis ‘karščiuotis, šėlti’ gal dar galėtų kam pasirodyti kilęs esąs tiesiai iš br. kalbos [s. br. горшити ‘kenkti, gadinti (į blogį vesti, papiktinti)’] […] Tačiau toks aiškinimas būtų dar beviltiškesnis: ne tik formaliai [dėl darybos], bet ir semantiškai nepateisinamas. Lie. aršýtis yra tipiškas veiksmažodžio vedinys, veikiausiai jau lie. kalboje atsiradęs. Paprasčiausia jį būtų vesti iš pamatinio veiksmažodžio su normaliojo balsių kaitos laipsnio šaknimi (plg. varžýti : ver̃žti), tačiau toks veiksmažodis tuo tarpu nežinomas, todėl reikia pridurti, kad vedimas iš žinomo ir̃šti irgi nėra neįmanomas, plg. mánkyti : mìnkyti […]. Ieškomąją normaliojo laipsnio šaknį galima įžiūrėti žodžiuose ér̃štas ‘piktas žmogus, vaidininkas’, er̃štas ‘pyktis, sujudimas’ erštauti, -auja, -avo ‘pykti’.

Šaltinis:

Urbutis 1989a, 44–49