Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Rezultatai
Antraštė:
auka
Straipsnelis:
Ide. k. žodžiai, reiškiantys ‘auka’, dažnai susiję su veiksmažodžiais ‘atnešti’, ‘pasiūlyti’, ‘girti’, ‘skirti’ ir pan., būdvardžiais ‘šventas’, ‘degantis’ ir t. t. Lie. auka, neologizmas, pagrįstas klaidingai išaiškinus alko(s) kalnas, kur alka(s) yra gen. žodžio alkas ar alka ‘šventa giraitė’.
Šaltinis:
Buck 1949, 1408
Antraštė:
aukà
Straipsnelis:
K. Būga bei E. Frenkelis mano, kad lie. lytys aukà ‘Opfer’, aukóti ‘opfern’ yra S. Daukanto sukurtas naujadaras. O iš šaltinių sužinome, kad dar iki S. Daukanto gyventų laikų reikšme ‘Opfer’ lie. lytis aukà buvo vartojama, pvz., ji fiksuojama 1720 m. nežinomo asmens Šiauliuose sakytuose pamoksluose (rankraščiai saugomi Vilniaus Universitete). Kad lie. aukà yra senas lietuvių kalbos žodis liudija vediniai, plg. aukúoti, aukóti, aukáuti. Lie. aukúoti reikšme ‘schaukeln, weben’ fiksuojama J. Bretkūno Biblijos vertimo rankraštyje [210]; lie. aukúoti ‘heben’ fiksuojamas ir kituose (pvz. 1735 m., 1755 m.) rašto paminkluose (žr. tekste). Lie. leksemą aukà, kurios pirmykštė reikšmė galėjusi būti ‘Hebung, Hebe’ po Lietuvos krikšto bus išstūmusi slavybė afiera // apiera. Rodos, nėra pagrindo lie. aukà, aukoti laikyti S. Daukanto naujadaru, nes pastarasis šią lytį galėjęs nusiklausyti iš savo laikotarpio žmonių kalbos [211]. Kad lie. aukà (pirmykštė reikšmė ‘das Heben, Schaukeln’) laikysime liaudies kalbos žodžiu, tai ir santykis tarp aukà ir lie. áuklė ‘ta, kuri vaikus supa’ tampa akivaizdus; lie. áuklė’ galime laikyti priesagos -lė vediniu.
Šaltinis:
Palionis 1989, 210–212
Antraštė:
aukà
Straipsnelis:
Neseniai paskelbta įdomi hipotezė (Girdenis, in Baltistica XLI (3), 2005, 375t.): lie. aukà esą kilo iš avikà (< *avikā́) ‘avis, avelė’, o jis dėl to, kad *avikā́ labai panašus į s. i. avikā́ bei sl. ovĭca, suponuojantis labai seną žodį – net ide. (dial.) *ou̯ikā ‘avis, avelė’. Tačiau tokia hipotezė yra, deja, nepatikima semantiškai ir ypač dėl to, kad lie. avikà ‘avikė, av(i)ukė’ iš tikrųjų yra ne ide. (dial.), o lie. (dial.) padaras; plg. lie. karvika ‘karvikė, karv(i)ukė’, puodìkas ‘puodukas, puodž(i)ukas’ ir kt., kurie, turintys atitinkamas ide. senumo šaknis ir ide. senumo priesagą -ik-, visiems aišku, savo amžiumi nesiekia ide. (dial.) epochos, t. y. nesuponuoja, pvz., ide. (dial.) *karu̯ikā ‘karv(i)ukė’. Lie. aukà / aũkas yra lie. dial. inovacija.
Šaltinis:
Mažiulis 2008a, 91–92
Antraštė:
auka
Straipsnelis:
A. Girdenio siūloma žodžio auka etimologija (Girdenis 2006, 375) labai įtikinama. Tik reikia pridurti, kad šis žodis prigijo iš S. Daukanto spausdinto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (išleistas 1845 m.; Simonas Daukantas, Raštai, I, Vilnius, 1976, 514). Greičiausiai šį dėl netinkamų pagoniškų asociacijų tarmėse užmirštą žodį Daukantas surado kažkur senuose raštuose. Iš Daukanto raštų jis galėjęs atsidurti ir „Purpuros“ rankraštyje.
Šaltinis:
Subačius 2007, 133
Antraštė:
aukà
Straipsnelis:
J. Palionis įrodė, kad lie. aukà nėra S. Daukanto naujadaras (Palionis 1989, 210–212). Šis žodis kildintinas iš sen. lie. *au̯ikā́ ‘avis’ (plg. s. i. avikā́ ‘t. p.’, sl. ovьca (plg. r. овца́) < *ou̯ikā) ar jo vėlesnio kontinuanto *avika (plg. trm. avikíena/avikė́na ‘aviena, avies mėsa’ (LKŽ I 525). Minėtina, kad s. i. ávis (≈ gr. οἶς ← ὄϊς ← ὄϝις, lo. ovis reiškia ne ‘avį’, o ‘aviną’, – visai galimas daiktas, kad senais laikais tokia bus buvusi ir mūsų avies reikšmė. Į šią semantiką nurodo daugelio aukštaičių avelė, reiškianti tiesiog ‘avį’: jei avis būtų iš seno turėjusi dabartinę reikšmę, tokią formalaus deminutyvo vartoseną būtų sunku suprasti. Tad tas „deminutyvas“ veikiausiai yra netiesioginė kadaise vartoto ilgesnio formalios mažybinės sandaros žodžio *au̯ikā́ reminiscencija. Daugeliui tautų avis – pagrindinis aukojamas gyvūnas. Gali būti, kad taip buvo ir senovės lietuvių kultūroje. Dėl to senoji *au̯ikā́/*avikà galėjo įgyti ir abstraktesnę sakralinę ‘aukos’ reikšmę. Atsižvelgdami į balsio [i] iškritimą žodyje *āžikā́ožkà, galime įsivaizduoti ir panašų *au̯ikā́ ar vėlesnės jo atmainos *avikà pokytį. Fonetinės formos *au̯kā́ ar *avkà dėl savaiminio fonologinio vyksmo turėjo iš karto pavirsti į *au̯kā́/aukà. [I] iškritimas heterosilabinį junginį [a]-[u̯] ar [a]-[v] natūraliai pakeitė į dvibalsį [au] ir buvusį vedinį aukà smarkiai nutolino nuo pamatinio žodžio avis. Iš aptariamo žodžio tiesiogiai galima kildinti veiksmažodį aukóti ir haplologiškai supaprastintą dūrinį aukurasaukakuras.
Šaltinis:
Girdenis 2006b, 375–377

© 2007–2012 Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas