Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: braškėti, kudrinti, kiugnus, dieniškas, opa, greitas, verbalkis, vietryti, niaukti, griežlė, plonas, apuokas, dundulis, smulkus, tingti, girdyti, giegalas, žluktas, kerkti, čūpāje, priegimtis, kenkti, rūda, priešas.

Antraštė:

braškė́ti

Reikšmė:

klappern, rasseln

Straipsnelis:

žr. braškė

Šaltinis:

Senn 1956, 896

Antraštė:

braškė́ti

Straipsnelis:

[Imant domėn keltų kalbos duomenis, atsiveria naujos galimybės (tiesa, ne visada patikimos) aiškinti bl. žodžius ir peržiūrėti senas etimologijas:] Lie. braškė́ti, la. brakšķēt – bret. broc’hañ ‘erzinti, dirginti’, kimrų brochi (žr.: R. A. Fowkes, Problems of Cymric Etymology, LP 1957, VI, 90–111).

Šaltinis:

Топоров 1963d, 256

Antraštė:

braškė́ti

Straipsnelis:

žr. bengti

Šaltinis:

Seebold 1970, 132–135

Antraštė:

braškė́ti

Straipsnelis:

Br. braszczać, (za)braszczać „braškėti, pokšėti“ yra iš lie. braškė́ti su k palatalizacija: lie. -šḱ- → br. щ.

Šaltinis:

Лаучюте 1970, 201

Antraštė:

braškė́ti

Straipsnelis:

žr. tekėti

Šaltinis:

Pakerys 2002, 194

Antraštė:

braškė́ti

Straipsnelis:

Veiksmažodžiai braškė́ti ir brazdė́ti siejami su panašios garsinės reikšmės šakniniais germanų kalbų veiksmažodžiais ir kildinami iš ide. *bʰreg- (arba *brā̆g-) ‘laužti + *-sk̑- (Būga RR I 281). Tokia etimologija abejoja ir H. Rixas (LIV 76), kurio manymu braškė́ti yra onomatopėjinis naujadaras. Kildinti lie. -zd- (brazdė́ti) iš *-sk̑- sunku fonetiškai (čia galbūt labiau tiktų lie. brazgė́ti, brãzga), bet veiksmažodžių lie. braškė́ti : la. brãkšķêt šaknyse tokį determinantą įžvelgti būtų įmanoma. Vargu ar šis determinantas galėtų būti darybos reikšmės netekęs esamojo laiko formantas ide. *-sk̑- [11. šis formantas gerai išlikęs lotynų, graikų kalbose, kur turi mutatyvinę reikšmę (kaip lietuvių intarpinių veiksmažodžių intarpas), ir apnykęs sanskrito kalboje], nes tokių ST tipo šaknies finalės determinantų (-šk-, -sk-, -zd-, -zg- ir pan.) turi labai daug lietuvių ir latvių tekė́ti tipo veiksmažodžių, kurie paprastai reiškai garsą, yra imitatyvinės kilmės ir nesiejami su indoeuropietiškomis veiksmažodžių šaknimis. Vis dėlo negalima atmesti galimybės, kad tokiam determinantui -ST- atsirasti ir išplisti pradžią galėjo duoti būtent darybinis formantas ide. *-sk̑-. Veiksmažodis turi bendrašaknių šakninių veiksmažodžių kitose indoeuropiečių kalbose: v. v. ž. braschen, s. isl. brasta ‘prasseln (spragsėti)’.

Šaltinis:

Jakulis 2004, 148; 234