Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: dėdė, ganykla, peikena, alėti, gintaras, liugnija, stebėtis, grabaliuti, sterkus.

Antraštė:

dė̃dė

Straipsnelis:

Gr. τήθη f. ‘senelė’ […]. Reduplikuotas vaikų kalbos (nursery) žodis, galbūt kilęs iš onomatopėjos su aspiruoto garso disimiliacija. Vyriškos giminės formos paraleliškos baltų-slavų kalboms: s. sl. dědŭ m. ‘πρόγονος’, r. ded ‘senelis’, lie. dė̃dė ir t. t. ‘senelis, dėdė’. Etimologija nežinoma, n. frigų daditi (dat.) ‘teta’, plg. Haas, БЕ 1966, X, 105–106. Dar žr. Risch, Museum Helveticum : Schweizerische Zeitschrift für klassische Altertumswissenschaft = Revue suisse pour letude de lantiquite classique, 1944, I, 119.

Šaltinis:

Chantraine DEG IV (1), 1113

Antraštė:

dė̃dė

Straipsnelis:

Lie. dė̃dė daugelio kalbininkų laikomas skoliniu iš slavų, tačiau yra pagrindo jį laikyti savu, siejant su gr. τήθη ‘senelė’, τηθίς ‘teta’. Be to, gali būti vaikų kalbos žodis, savarankiškai atsiradęs lietuvių kalboje.

Šaltinis:

Sabaliauskas 1966a, 13

Antraštė:

dė̃dė

Straipsnelis:

Kokiais objektyviais kriterijais remdamiesi kalbininkai, etimologinių žodynų autoriai tvirtina, kad lie. kalbos žodis dėdė giminiškas r., br. дядя, bet lie. lėlė – paskolintas iš br. ляля arba kad lie. klodas – giminiškas r. клад, bet žodis sodas – jau skolinys iš slavų sad ir t. t.

Šaltinis:

Laučiūtė 1977, 93

Antraštė:

dė̃dė

Straipsnelis:

Lie. dėdė, r. djadja : s. sl. dědŭ ‘senelis’. Visi šie žodžiai priklauso vaikiškų žodžių (nursery words) tata, atta, dada tipui.

Šaltinis:

Buck 1949, 114

Antraštė:

dė̃dė

Straipsnelis:

Sl. dědъ galėjo būti kilusi iš ide. *dhēdh- ‘senis, senė’, iš kurios prasminės gijos eina prie reikšmės ‘tėvo brolis’, kartu ir prie tėvo pavadinimo [70]. Baltų kalbose nėra patikimų atitikmenų, nes lie. dė̃dė ir diẽdas ‘senis’ yra skoliniai iš rytinių slavų. Beje, P. Trautmannas numano seną bl.-sl. *dēda-, buvusią baltiškų ir slaviškų žodžių pagrindu.

Šaltinis:

Трубачев 1966, 69–70

Antraštė:

dėdė

Straipsnelis:

Ir būtent tyrinėdami šitą vėlyvą leksiką, bendrą baltams ir slavams, susiduriame su didžiausiais sunkumais, norėdami atskirti giminiškus žodžius nuo skolinių. Kokiais objektyviais kriterijais remdamiesi, kalbininkai, etimologinių žodynų autoriai tvirtina, kad lietuvių kalbos žodis dėdė giminiškas r., br. дядя, bet lie. lėlė – paskolintas iš br. ляля, arba kad lie. klodas – giminiškas r. кляд, bet žodis sodas – jau skolinys iš slavų sad ir t. t.

Šaltinis:

Laučiūtė 1977, 93