Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: dandaras.

Antraštė:

dañdaras

Straipsnelis:

A. Sabaliauskas (žr. LKK 1970, XII, 7–81) samprotauja, kad lie. žodžio dañdaras (kuris lietuvių kalboje yra izoliuotas) geografija (Joniškis, Šakyna) įgalintų jį laikyti skoliniu iš la. kalbos (la. dañdala siejasi su gausoku la. kalbos žodžių būriu, kurie artimi savo fonetika ir jų reikšmės nesunkiai išvedamos iš vienos). Minėtame darbe toliau dar priduriama, kad fonetika rodytų lie. dañdaras esant lietuvišką, o ne latvišką žodį. LKŽ II 253 prie dañdaras randame pastabą nlt?, t. y. ‘nelietuviškos kilmės’. Manome, kad minėti bl. žodžiai yra skoliniai iš Pabaltijo čigonų kalbos, plg. jų reikšmes bei kontekstą, kur šios leksemos vartojamos: la. dañdala, dandara, danda ‘čigono botagas’ (ME I, 437) [ir kt. ...], Ateina čigonas, atsineša džandžarą; Džendžiõras kaip čigono [...]. Galime spėti, kad čigonų kalbos žodžiai, reiškiantys ‘rimbas, botagas, pantis’ [207] atsiradę iš čigonų kalbos leksemos ‘dantis’, plg. čig. dant, dand, dander [...], siejamos su dander ‘kąsti’. Lytys danderav : dandelava ir pan. visiškai paaiškina lie. dañdaras. Semantinė motyvacija atsiranda įsivaizduojant čigonų botagą esant dantytą, su užkarpėlėmis. Supliekus tokiu botagu, atrodytų, tarsi įkando kas nors, plg. róvl’i dandarʒ́a ‘rimbas įkando’ [208]. Galbūt su čia aptariamais žodžiais siejasi džiundžiùlis ‘riebus, storas, sudribęs, niekam tikęs žmogus’ (LKŽ II, 1032), džiuñdžius (plg.: eik tu, džiundžiau!).

Šaltinis:

Топоров 1974, 206–209