Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: dešinas, -ė, būgti, -sta, burliungė, grimzdėti, Žemaitija, rungtynės, lėpausis, prenčius, dumbrės, laiksvė, bodėti, antinė, kaminė, viršum, blūzga, ragės, girnakalis, nuleilinti, ūdra, mornavoti, gyslinti, solynas, kunigas, lalinka, bebrius, sieloti, suopta, garba.

Antraštė:

dẽšinas, dešinė̃

Straipsnelis:

Įvairių indoeuropiečių kalbų pavadinimai ‘dešinė’ paprastai yra vedami iš vienos ide. pamatinės formos su palataliniu *k̑: *dek̑s-. S. i. dakṣina-, gr. δεξιός/δεξιά, lo. dexter, go. taihswa/taihswo, s. sl. desnŭ, lie. dẽšinas/dešinė̃, s. air. dess ir t. t. Tačiau tokiai rekonstrukcijai prieštarauja s. i. pavyzdys su k. O kitos sateminės kalbos – senovės slavų ir lietuvių – rodo esant s resp. š, t. y. normalų ide. *k̑ atliepinį. Tačiau pastebėtina, kad šios kalbos supaprastinusios pirmykštę priebalsių samplaiką: k+s. Čia ir gali būti sprendimas. Senovės slavų s ir lietuvių š gali būti tik asimiliacijos ir tolesnio supaprastinimo padarinys. Panašus reiškinys (nors ir ne sateminėje kalboje) yra senovės airių kalboje: dess, t. y. ss<*ks. Taigi yra teisinga rekonstruoti pamatinę formą *deks- su veliariniu k, be to, senovės indų, lotynų, graikų ir gotų kalbos parodo tikrą raidą, o s. sl. s, lie. š kilusios ne iš ide. *k̑, o yra asimiliacijos ir supaprastėjimo padarinys, tai rodo ir senovės airių kalba.

Šaltinis:

Peeters 1976, 10