Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: dievas.

Antraštė:

dievas

Reikšmė:

Gott

Straipsnelis:

Atrodytų, kad […] ide. formos *dieū- pirminės semantikos sluoksnio vedimas iš apskritai dangaus sąvokos [taip mano S. S. Hopkins, Indo-European *deiwos and related Words, Philadelphia. Suppl. to Language 1932, XII] anaiptol nesąlygoja kitų spėjamų reikšmių, siejamų su šviesumu ir dieviškumu, vertės [t. y. nepaneigia tų reikšmių buvimo]. […] [6] […] ženklo, apibūdinančio dangaus fenomeną, semantinė vertė daugelyje skirtingų kalbų [šumerų, turkų-mongolų, samojedų…] apima labai panašų sąvokų ratą [: dangus, diena, dievas, dieviškumas, šviesumas ir kt.]. […] [7] […] nepaisant dalies kalbininkų daromų išlygų, bl. žodžių grupės etimologija rodo išplėstą rekonstruotų pirminių formų semantikos sluoksnį [plg. Walde Pokorny I, 772t; Pokorny I, 183–186; Топоров, ПЯ A–D, 321 t. t.]. […] Dabartinėse bl. kalbose didelis dėmesys skirtinas ypatingam formos dievas (lie. dievas, la. dievs) vartojimo atvejui kontekstuose, kuriuos sunku susieti su krikščioniškojo dievo samprata, taip pat ir su abstrakčia šventumo idėja, dažnai suteikiama valstietiškų kultūrų mąstysenos. […] Šiuo atveju […] bendra dievo sąvoka pasidaro tapati dangui [plg. la. saule noiet dievu vai dievā ‘saulė leidžiasi danguje’ ME I, 485; saulīte iet dievā ‘saulė juda dangumi’ – C. Schlau, Materiallen zur Aufstellung einen altlettischen Zeitrechnung, Magazin der Lettisch Literärischen Gesellschaft 1905, XX, Mitau, 69; mįslė: Spriñgis mežá, spriks pi Diva, kukulu muiža Daugavá ‘šokuolis miške, kibirkštis prie Dievo, kepalų dvaras Dauguvoje’, atsakymas: kiškis, žvaigždė ir akmuo – P. Brivzemnieks, Материалы по этнографии латышского племени, Москва, 1881, 53]. […] [12] […] Dvilypio designato ieškoti skatina [sąvokos, įvardijančios vaivorykštę: dievo rykštė, dievo šluota ir dievo lankas (LKA I, 181 t.)]. Rykštė, šluota ir lankas galėtų būti dievybės valdžios atributai, bet galėtų būti, kaip rodytų formos dangórykštis ‘vaivorykštė’ ir pan. [LKA I 181], ir dangaus atributai [dar plg. rýkštė reikšme ‘ugnis’, smako rykštė ‘vaivorykštė, kometa’ LKA I, 102; J. Balys, Lietuvių tautosakos lobynas I, 1951, 40–58 ir kt.]. […] palyginęs posakius, susijusius su saulės kelione dangumi, saulės leidimusi ir žvaigždžių buvimo vieta [la. k.], tariamai vienareikšmėse sąvokose dievas, dievs ar jų vediniuose esu linkęs įžvelgti jau buvusią pirminę plačią semantinę vertę. […] [13] […] taip pat ir šiuo atveju [mitologinėse sąvokose lie. Deivo sūneliai, la. Dieva dēli (yra ir Debess dēli ‘dangaus sūnūs’)], atrodytų, galima ieškoti dvejopos dievs, dievas reikšmės [plg. skr. divo napātā ‘dangaus sūnūs’, gr. Διος κυνροι ‘dievo / dangaus vaikai / berniukai’]. […] remiantis faktu, kad s.-ugr. dangaus įvardijimas taivas, tēvas, daivas buvo pasiskolintas iš bl., galima daryti išvadą apie ilgesnį pirminių reikšmių gyvavimo laiką nei periodas, buvęs iki ide. migracijos [kaip teigia dalis religijos istorikų, ide. laikotarpio pabaigoje žodis esą jau visur reiškęs dievą] ir apimantis, „nutrūkus vad. bendram laikotarpiui“, dangiškojo dievo mitinio pavidalo vystymąsi. Tai byloja ir nagrinėtas sąvokų semantinis dvejopumas folklore.

Šaltinis:

Suchocki 1993, 4–13

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

[Šio straipsnio tikslas – istoriniu-lyginamuoju požiūriu aptarti trijų baltų kalbų (lie., la., pr.) vadinamąją pirminę leksiką, pabrėžiant, pirma, paveldėtą ide. komponentą [t. y. archaiškas leksemas, reikšme ir forma sutampančias su giminiškų k. pavyzdžiais] ir, antra, naujus elementus [t. y. baltų-slavų naujadarus, specifinius baltiškus pavadinimus ir slaviškus bei germaniškus skolinius], atsiradusius baltų-slavų epochoje bei atskirų baltų kalbų raidoje.] ‘Dievas’ baltiškai *deiu̯as; lie. diẽvas, la. dìevs, pr. deiws = lo. deus (sen. deiuos), s. i. devá- iš ide. *di̯eus ‘dangaus šviesa’ (vedų dynaḥ, gr. Ζεύς), o šis iš *dei- / *dī̆- ‘šviesti’ [22 išnaša: Šie archajiški žodžiai (slavai pakeitė iranizmu bogъ) po krikščionybės įvedimo pasitarnavo ‘pagoniškai dievybei, stabui’ charakterizuoti, plg., pvz., lie. diev-áitis, la. dìeviņš – tikriausiai pagal le. boż-ek, vok. Götze pavyzdį. Taip pat plg. lie. pã-dievis ‘akmeninė statula’ (scil. dievuko)].

Šaltinis:

Smoczyński 1982, 232

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Pr. deiwas 63₁₅ [ir kt.] ‘dievas’ : la. dìevs, lie. diẽvas, skr. dēvá-ḥ, s. air. dia ‘t. p.’, s. isl. tīvar ‘dievai’, lo. dīvus ‘dieviškasis’, lie. deivė̃ ‘šmėkla, vaiduoklis’ ir kt. žr. Walde Pokorny I, 773.

Šaltinis:

Endzelīns DI IV (2), 196

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Pirmykštė prasl. leksema, reiškianti ‘dievas’, iki šiol nėra (nors ne sykį bandyta šitai atlikti) prideramai išaiškinta. Visų sl. kalbų vartojama bogъ 1. ‘deus’ nėra ide. žodis, jį forma ir semantika atitinka tik s. i. bhága- ‘teikiantis, duodantis, ponas’ bei av. baγa-, s. pers. baga- ‘ponas, dievas’. Ir.-prasl. bhaga- yra pirmykštis nomen agentis, pamatuotas ide. bhag- ‘skirti, duoti, teikti’. I.-iran. kalbos dar pažįsta ir veiksmo rezultato pavadinimą s. i. bhága- ‘dalia, turtas, laimė’ (: bhájati ‘duoda, teikia’), av. baga-, baγa- ‘(turto ir pan.) dalis, dalia, (gera) lemtis’, kuris remiasi ta pačia ide. šaknimi bhag- ‘duoti, teikti’. Prasl. kalboje taip pat rekonstruojama lytis bogъ 2. ‘dalia, turtas, laimė’, plg. u-bogъ ‘bjaurus, skurdus’ [ir kiti pvz.]. Rodos, kad leksemos bogъ 1. reikšmės ‘dievas’ formavimąsi bus paveikusios iran. kalbos [370], o leksema bogъ 2. laikytina ide. veldiniu. Lietuvių kalba sąvokai ‘dievas’ įvardyti vartoja seną ide. žodį diẽvas, pirmykščio déiu̯os tęsinį (plg. kitų ide. kalbų atitikmenis). Galimas dalykas, kad ką tik minėtas ide. žodis yra išlikęs prasl. divъ ‘piktoji dvasia, demonas, baidyklė, bjaurybė’ [1 išnaša: Šitaip mãno V. Georgijevas (V. Georgiev, To Honor R. Jakobson, The Hague, 1967, 734)], plg. le. dziw ‘nematyta būtybė, baidyklė’, s.-kr. dȉv, r. div ‘nelaimę atnešąs paukštis’ [ir kiti pvz.]. Prasl. kalboje šito žodžio pirmykštė reikšmė taip pat buvo ‘deus’ (analogiška atitinkamoms baltų kalbų leksemų reikšmėms). Atsiradus naujam žodžiui bogъ ‘deus’ prasl. divъ reikšmė pakito. Prasl. divъ reikšmė ‘piktoji dvasia, demonas’ (> ‘baidyklė, milžinas’) ko gero susiformavo dėl iran. av. daēva – ‘senasis dievas, senojo tikėjimo dievas’ > ‘piktoji dvasia’. Kad prasl. divъ galima sieti su ide. deiu̯os ‘deus’, rodos, liudija ir senieji vediniai, plg. diva ‘deivė, laumė’ < ide. *deiu̯ā [ir kt. pvz.].

Šaltinis:

Sławski 1979, 369–371

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Dauguma ide. žodžių, reiškiančių ‘dievas’, priklauso veldinių grupei (keltų, it., baltų, i.-iran.; žymės ir germ., tačiau ne įprastine reikšme ‘dievas’); jie susiję su žodžiu, reiškiančiu ‘dangus’, ‘diena’ – visi iš bendros sąvokos ‘šviesus’. Kita grupė: sl.-iran., kurių dievo pavadinimas kilo iš sąvokos ‘maloningas’. Lie. dievas, la. dievs, pr. deiws, skr. deva-, s. lo. deiuos, lo. deus, s. air. dia, s. isl. tīvar ir t. t. kilo iš ide. *deiwo-s; šalia egzistavo žodžiai *dyew-, reiškiantys ‘diena’, ‘dangus’ ir personifikuoti gr. Ζέυς, gen. Διός, lo. Juppiter (anksčiau Jūpiter < voc. = gr. Ζεῦ πάτερ), gen. Jovis, anksčiau Diovis, skr. dyāus; visi šie kilo iš bendros sąvokos ‘spindintis’ ir nurodo buvus paprastą *dei-, matomą skr. dīdeti ‘šviečia’.

Šaltinis:

Buck 1949, 1464

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Lie. diẽvas yra archaizmas lyginant su slavų inovacija bogъ (laikomu skoliniu arba vertiniu iš iran. kalbos).

Šaltinis:

Kuryłowicz 1957, 72

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Prasl. divъ ‘dievas’ (ide. dei̯u̯os) atstatomas iš vedinio divъ(jь) ‘neprijaukintas (apie gyvulius)’, ‘neužaugintas (apie augalus)’ [50]. Galima būtų nurodyti daug pavadinimų žmogaus neprijaukintų gyvulių ir jo neišaugintų augalų, kurie sudaryti analogišku būdu kaip s.-kr. дѝвљи па̏с = la. dieva suns ‘neprijaukintas šuo’ (= ‘dievo šuo’), t. y. epitetas slavų kalbose padarytas iš divъ, o baltų kalbose – iš dievas. Iš čia *divъ ‘dievas’, divъ(ji) ‘dieviškas’ > divъ(jь) ‘nepriklausantis žmogui, neprijaukintas, neišaugintas’. Prasl. divъ priklauso prie baltiškųjų sudėtinių dalių.

Šaltinis:

Мартынов 1983, 49–50

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Pr. deywis ‘dievas’ – senas ide. žodis, kilęs iš *déiu̯o-s. Siejamas su lie. diẽvas, la. dìevs ir pan. Ypač artimas yra s. lie. deivas, deĩvis, deivỹs. Plg. pr. dyiwis, dyiwie su lie. deiváitis, deivė̃, deivybė, deivilas, deivinė, deĩviškas, deivỹstė ir kt. Čia priskiriamas ir r. див, taip pat s. ang. dia, s. kimrų duiu-(tit), bret. doué, lo. deus, dĩvus, oskų deívaí ir kt.

Šaltinis:

Топоров ПЯ A–D, 321–324

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

žr. dešinas

Šaltinis:

Pisani 1969, 138

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Jotvingių deuʃ ‘dievas’, plg. lie. diẽvas, la. dìevs, pr. deywis, deiws.

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 71

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Skardžius mano, kad baltų *deivas, kuris yra veldinys iš ide. *deiu̯os (sudarytas su priesaga -u̯o- iš šaknies *dei-, greičiausiai reiškusios ‘šviesti, spindėti, švitėti’) „senų senovėje bus reiškęs ne ‘deus, god’, kaip dabar, bet ‘dangų’ ir tuo išsiskiria iš visų kitų ide. Kalbų atitikmenų (Skardžius 1998a, 779 t.).

Šaltinis:

Rosinas 1998, 282

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Baltų teritorijoje ir, greičiausiai, su ja susisiekiančios rytų slavų teritorijos dalyje šaknis *deiv- vartojama žymėti teigiamam pradui – Dievui (plg. lie. diẽvas, la. dievs), o šaknis *vel-n- – neigiamam pradui, Dievo antagonistui velniui (plg. lie. vélnias, la. velns). Tuo tarpu rytų slavų (šiaurės rusų) teritorijoje teigiamas pradas žymėtas *vel-s- (plg. Велес, Волос), o neigiamas – *deiv- (plg. див, дивий ir pan.). Kitaip sakant, slavai, kaip ir iranėnai (plg. av. daēva, dab. persų dēv ‘demonas’), pakeitė senąją ide. šaknies *dei̯v- reikšmę, o jų kaimynai baltai ir indoarijai ją išlaikė.

Šaltinis:

Топоров 1973, 39

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Viena ankstyviausių rytų baltų inovacijų – kirčiuotų *ei, *ai/*oi monoftongizacija į *ẹ̄ (> ie), pvz., lie. diẽvas, la. dìevs (Hirt 1892: 37). Endzelynas teigė, kad monoftongizacija apsiribojo *ei (1907), bet tai nėra tiesa, plg. lie. dieverìs, piemuõ, gr. δᾱήρ, ποιμήν. (plg. diskusiją Stang 1966: 53ff.).

Šaltinis:

Kortlandt 1977, 323

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

žr. pirštas

Šaltinis:

Poljakov 1997, 59–60

Antraštė:

diẽvas

Reikšmė:

Gott

Straipsnelis:

Kamienas ide. *deiu̯ó- būdvardine reikšme ‘himmlisch (dangiškas)’ ir substantyvuota ‘Gott (dievas)’ yra gerai paliudytas, plg. s. i. devá- ‘himmlisch; Gott’, lo. dīuus ‘himmlisch’, deus ‘Gott’, s. air. día ‘Gott’, lie. diẽvas ‘Gott’. Vr̥ddhi vedinio iš *di̯eu̯- ‘Himmel; Himmelsgott’ pirminė reikšmė turėjusi būti ‘zum Himmel bzw. Himmelsgott gehörig (priklausąs dangui resp. dangaus dievui)’. Atitinkamai ir vedinys *dei̯u̯-on- su individualizuojančiuoju *-on- turėjęs reikšti tą, kuris savo esme priklausąs dangaus dievui, ir taip buvęs nulemtas tapti jo sutuoktinės vardu, plg. gr. Διώνη ir kt.

Šaltinis:

Stüber 2004, 9

Antraštė:

diẽvas

Reikšmė:

bóg

Straipsnelis:

[Straipsnyje aptariamos bendrų baltų ir slavų kalbų žodžių etimologijos. Kalbant apie lie. dervà kilmę, pateikiama ir kitų vṛddhi vedinių baltų bei slavų kalbose pavyzdžių.] […] Dėl vṛddhi darybos atsirado ir *d-e-i̯u̯-ó-, s. i. deváḥ ‘niebiański, himmlisch’, iš čia substantyvizacija į s. i. deváḥ ‘bóg’, lo. deus, arch. deiuos, lie. diẽvas. […]

Šaltinis:

Smoczyński 2006, 346

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

[Aiškinant baltų ir slavų leksikos skirtumus aptariamos baltų-slavų-iranėnų kalbų paralelės, kad būtų atkurta substratinė (prabaltiška pagal kilmę) praslavų leksika.] Su lie. diẽvas gretintinas prasl. divъ ʻбогʼ, kuris matomas iš išvestinio divъ(jъ) ʻнеприручённый (о животных), невыращенный (о растениях)ʼ; taip pat plg. tabuistinį vilko pavadinimą sr.-kr. дѝвли па̀с = la. dieva suns ʻнеприручённый песʼ = ʻбожий песʼ. Absoliutusis prasl. divъ sinonimas yra prasl. bogъ, kuris neturi atitikmenų baltiškoje leksikoje, todėl šis žodis atsirado pasibaigus baltų-slavų laikotarpiui. Todėl prasl. bogъ priklauso iranietiškajam sluoksniui, o prasl. divъ – baltiškajam.

Šaltinis:

Мартынов 1980 (1981), 22

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

S. r. divъ/divo mini kažkokią mitinę būtybę senuosiuose rusų epuose. Kitose kalbose div reiškia ‘evil mythical bird’ (plg. r. trm. div, ukr. trm. div, sr.-kr. div-ptica ‘giant bird’, le. trm. dziw ‘monstrum’). Etimologiškai atrodo aišku, kad tai senas ide. žodis ‘dievas’, *deywos- (plg. lie. diẽvas, s. i. devá- etc.).

Šaltinis:

Matasović 2010, 89–90

Antraštė:

dievas

Reikšmė:

Gott

Straipsnelis:

Lietuvių ie kildinama iš *ei. Lie. dievas ‘Gott’ < *deivas, *ei išliko nekirčiuotuose skiemenyse: deivė ‘Göttin’.

Šaltinis:

Balaišis 1994, 10

Antraštė:

(dievas)

Straipsnelis:

Remiantis slavų kalbų medžiaga rekonstruojama *deiu̯o- ‘supernatural being’, *deiu̯o- (galbūt kitaip kirčiuotas nei ankstesnė forma) ‘bright’ > ‘wild’ ir *dēiu̯o- (vṛddhi vedinys) ‘divine’ > ‘demonic’, iš kurių atsiradę atitinkamai sl. *dȋvъ / *dȋvá, *dȋkъ ir *dívъ / *díva.

Šaltinis:

Hamp 1978, 142

Antraštė:

dievaĩ

Straipsnelis:

žr. duktė

Šaltinis:

Olander 2009, 17–18

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

žr. ranka

Šaltinis:

Olander 2009, 117

Antraštė:

diẽvas

Straipsnelis:

Prūsų Enchiridione kai kurie žodžiai reguliariai rašomi be brūkšnelio, pvz., deiws, acc. sg. deinan, nom. sg. waix, acc. sg. laukan. Įdomu tai, kad dauguma šių žodžių lietuvių kalboje atitinka 4 kirčiuotės vardažodžius, plg. diẽvas, dienà, vaĩkas, laũkas. Manytina, kad mobiliojo kirčiavimo žodžiai su baltų-slavų trumpuoju (t. t. neakūtiniu) šaknies skiemeniu prūsų kalboje negaudavę kirčio, t. y. buvę vadinamieji „enklinomenai“. Tokie užrašymai kaip masc. acc. pl. geīwans (plg. lie. gývas a. p. 3, la. dzîvs), acc. pl. swīrins [originale – zwīrins] (plg. lie. žvėrìs a. p. 3, la. zvȩ̂rs) rodo, kad atitinkamos akūtinės šaknies mobiliojo kirčiavimo žodžių formos prūsų kalboje įgavusios šaknies kirtį. Tokių teorijai prieštaraujančių formų kaip pr. acc. sg. mērgan vietoj laukiamo *mergan (plg. dat. pl. mergūmans; lie. mergà a. p. 4) prozodinis statusas lieka neaiškus ir turi būti dar geriau ištirtas minėtosios hipotezės, kad prūsų kalboje galėjusios būti išlaikytos baltų-slavų bekirtės žodžių formos, kontekste.

Šaltinis:

Olander 2009, 125–126