Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: dunguotis, keisti, šuniagaršvė, kakoras, remžtis, norėti, skyda, žemyna, plaukas, alvaras, grabstos, prakurė́jas.

Antraštė:

dungúotis

Straipsnelis:

V. Ostinas (W. Austin, žr. in: Language, Baltimore, 1946, vol. 22, 109–111) iškėlė hipotezę, kad laringalo ir liežuvio vidurinių (Hj, Hw) priebаlsių grupės kitimas germanų kalbose sietinas su indoeuropietiškoju žodžio kirčiu: prieš kirtį iš minėtos samplaikos vyraujantis tampa liežuvio vidurinis priebalsis (Cholcmano dėsnis), o po kirčio laringalo refleksai susiformuoja į liežuvio užpakalinį priebalsį k (k) (pvz. žr. tekste). Šitą V. Ostino teoriją kritikuoja V. Lemanas (žr. in: Lehmann W. P., Proto-Indo-European Phonology. Austin, 1952). Taigi atrodo, kad šis vadinamasis „germanų kalbų guturalizacijos“ reiškinys kol kas iki galo nepaaiškintas [42]. Dažnai laringalinės „germanų guturalizacijos“ kilmės šalininkai pateikdami etimologinius sugretinimus, prastai juos pagrindžia semantiškai [43]. Manoma, kad germanų būdvardžiai, reiškiantys ‘tamsus, drėgnas, sudrėkęs’, s. isl. dǫkk, norv. dokk, šv. diunker, s. fryz. diunk, s. ang. duncar, s. frank. dunkal, s. v. a. tunkal, ang. dank bei s. isl. dǫkkua ‘užtamsinti, užtemdyti’, dǫkkui ‘tamsi dėmė’ remiasi ide. dhem (taip – Johannesson A. Islandisches etym. Wrtb. 1956, 511) ar ide. dhen (žr. Vries J. de. Altnordisch etym. Wrtb., 248). Kol kas nespręsime, kuria ide. šaknimi remiasi pateiktos germ. lytys, tik pasakysime, kad jos turi formalių ir semantiškų etimologinių paralelių lie. kalboje, t. y. lie. dungúotis ‘temti, niauktis’, dunksóti ‘juoduoti, dūluoti, būti neaiškiai regimam’ (< dungsóti). Vadinasi, kreipdami akis į šiandieninėse tarmėse aptiktas leksemas, galime manyti, kad minėtųjų germ. vedinių duslusis liežuvio užpakalinis priebalsis < ide. s⁽ᵘ̯⁾ ir šis priebalsis yra antrinis arealo plėtiklis, kuris gali būti laikomas germanų ir baltų izoglosa.

Šaltinis:

Нецецкая 1984, 42–44