Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: gęšė, šalmutis, įtumpas, kraušas, ištranka, drumžlės, tekėlas, guriuoti, nesa, spirginti, prakurti, voga, sotinti, diecezija, liūtas, aiti-varas, atlykūlis, dievo jautis, brinkti, juk, sverti.

Antraštė:

gęšė

Straipsnelis:

žr. genžė

Šaltinis:

Топоров ПЯ E–H, 211

Antraštė:

gę́šė

Reikšmė:

garnys

Straipsnelis:

Lie. gę́šė, génšė; gę́žė, génžė̃. genšė (ir gemšė?) – bene anksčiausiai į rašto kalbą pakliuvęs garnio pavadinimas. J. Bretkūno biblijos vertimo rankraštyje randamas Gemſchẹ (vns. gal.) 3 Moz 11, 19 (dėl neteisingo perskaitymo atsirado A. Becenbergerio geruſche ‘Reiher’ BzB 68, 248, iš kur ši nesama lytis pakliuvo ir kitur), <gemſches> (dgs. vard.) Ps 104, 17. Vėliau jo m pataisyta į n: Gemſche (vns. vard.) 5 Moz 14, 18. Iš šio taisymo ir J. Rėzos psalmių leidime (1625 m.) duoto gœnſches Ps 104, 17, manytina, kad J. Bretkūno gemšė yra žodžio genšė abejotino užrašymo padarinys. Gemšė būtų įmanoma laikyti fonetiniu genšė variantu. Kita galima perrašymo klaida – garnio pavadinimas pr. geeyse vietoj geense. Tuomet jis sietųsi su lie. génžė̃ (gę́žė) bei génšė (gę́šė) (K. Būga, RR I 306). Genšė (vėliau ir paralelinis genžė) vartotas Prūsų Lietuvos senuosiuose žodynuose, biblijos vertimuose. Pavadinimas gę́šė žinomas iš kelių žemaičių šnektų – Alsė́džių (K. Būga, RR I 306), Gargždų̃ (LKŽ II 280), taip pat ir nykstantis gę́žė – Kvė́darnos, Rietãvo ( RR I 306; plg. LKŽ II 281). F. Špechtas žodžiuose génšė ir genžė̃ (gę́žė) įžiūrėjo determinatyvais *k̑ (> š) ir *g̑ (> ž) išplėstą šaknį *gen-, kuri susijusi su ide. k. žąsies pavadinimų šaknimi, išplėsta determinatyvu s, plg. s. v. a. gan-s, s. i. haṁ-s-á-, lo. an-s-er, sl. *gą-s-ь, lie. žą-s-ìs, o taip pat su determinatyvą d turinčiais s. ang. gano-t ‘toks vandens paukštis’, lie. gañ-d-ras (Specht, 1944, 204). Tai abejotina, nes lie. k. žodžiai su gen- turi g-, o ne ž- (kitų gretinamų žodžių pradžios priebalsis yra iš ide. *g̑h-); o rėmimasis sl. gąsь nepatikimas, nes pradžios g- aiškinamas disimiliacija, germanų kalbų įtaka. Lie. génšė (gę́šė) ir génžė̃ (gę́žė) labiau laikyti tolimo ide. k. senovės nesiekiančiais onomatopėjiniais žodžiais. Dėl gen- (gę-) plg. le. gę gę (žąsies balso mėgdžiojimo interjekcija), redupl. gęgać ‘gagenti’ ir pan., dėl -šė/-žė – lie. šė-šė/šė-žė ‘juodasis strazdas’.

Šaltinis:

Urbutis 1966b, 173–174, 177