Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: gunčia, stierkus.

Antraštė:

gunčià

Reikšmė:

vyriškas švarkas

Straipsnelis:

gunčià, gunčẽlė ‘vyriškas švarkas’, plg. le. gunia, guńka, gunieszka ‘šiltas viršutinis drabužis iš grubios medžiagos“ (LKA I 145). Švarko reikšme labai retas (Kulikauskienė 1971: 167, 168). Dažniau šio žodžio variantai vartojami kitomis reikšmėmis: gūnià ‘apsiaustas nuo lietaus, pintas iš šiaudų, nešiojamas piemenukų, naktigonių’, gùnčė ‘milinis kelionės apsiaustas’, guñčiai ‘ilgi aptraukti kailiniai’. Pavadinimas randamas daugelyje slavų kalbų, plg. br. гуня ‘marška vežimo sėdynei ar arkliui apdengti; šilta didelė skara’, r. гуня ‘prastas drabužis’, ukr. гуня ‘sermėga’, bulg. гуня ‘apsiaustas iš ožkos vilnos’ ir kt. Tolesnė žodžio etimologija nėra aiški, esama visokių hipotezių, plg. lo. gunna ‘kailiniai’, kimr. gwn ‘suknelė’, av. gaōna- ‘plaukas, spalva’, n. pers. gūn ‘spalva’ (Trubačev 7, 175–177; Фасмер ЕСРЯ I 475; ЭCБМ III 114; Sławski I 378). Lenkų kalboje žodis pradėtas vartoti XV–XVI a. (Borejszo 141). Lietuvių kalbą jis pasiekė gana greitai: pati realija minima jau XVI a. Lietuvos inventoriuose (LJ551 [23]), o žodis gūnià pasirodo XVII a. raštų kalboje, ten jis reiškia maršką vežimo sėdynei ar arkliui apdengti (SD (1) 40, 57). Pastaroji reikšmė ir ‘šiaudinis užtiesalas, užleidžiamas žiemą ant lango ar durų, kad nebūtų šalta’ yra žymiai dažnesnės už drabužio reikšmes. [Literatūra] V. Kulikauskienė, Vyrų drabužiai. – Dubičiai, Vilnius, 1971, 165–173. M. Borejszo, Nazwy ubiorów w języku polskim do roku 1600, Poznań, 1990. ЭCБМ – Etymalagičny sloy’nik belaruskaj movy I–IV, Minsk, 1978–1988. Trubačev, Ėtimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov, I–XIX, Moskva, 1974–1993.

Šaltinis:

Sabaliauskaitė-Liutkevičienė 1997b, 155