Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: ik-.

Antraštė:

ik-

Straipsnelis:

Suaugtiniais įvardžiais laikytini komponentus ik-, (j)iek-, jeik- turintys bendrumo įvardžiai. *ik laikyti bendrabaltiškuoju jungtuku vargu ar galima, nes: 1) rekonstruoti bendrabaltiškąjį *ik neleidžia šaknies vokalizmas, 2) prūsų ikai (2x) ir ickai (1x) ‘jeigu’ reprezentuoja *īkai, 3) lietuvių ir latvių (j)iek ir jeik negalima paaiškinti kiek analogija. Latvių jungtukų cik, ik, cikam, ikam ir lietuvių kiek reikšmės šalutiniuose laiko aplinkybės sakiniuose leidžia daryti prielaidą, kad jie susiformavę iš įvardžių, turinčių egzistavimo reikšmes ‘keli, keleri, keletas, daugelis’. Jungtukų reikšmė ir struktūra leidžia juos kildinti iš bevardės giminės egzistavimo įvardžių *kieka > la. cieka, *ieka. Be bevardės giminės turėjo egzistuoti ir vyriškosios giminės įvardis *(j)iekas, plg.: lie. iekas LKŽ IV 12, [218] jiekas LKŽ IV 344 ir iš jo padarytą daiktavardį (j)ieka ‘kiekis, daugis’ LKŽ IV 12, 344. Ypač svarbūs Šakių raj. Slavikų šnektos duomenys, kurie leidžia įtikinamai paaiškinti *(j)iekas kilmę. Toje šnektoje kalbamasis žodis turi ne -ie-, o -ei- vokalizmą. Šie faktai leidžia *(j)ieka vesti iš *jeika, o *jeika – iš samplaikos *jei ka, kuri turėjo susiformuoti lietuvių-latvių epochoje samplaikinių bendrumo įvardžių radimosi metu. Pirmasis samplaikos komponentas greičiausiai yra *i̯a kamieno įvardžio „lokatyvas“ *jei [Fraenkel 192], plg. jungtukus jéi, jeĩ, o antrasis – egzistavimo resp. bendrumo įvardis *ka, *kas, plg. (j)iekas. Samplaika *jéi ka(s) į vieną žodį turėjo suaugti dar prieš ei > ie, baltų ei > ẹ̄ > ie epochoje *jéika(s) > *(j)ieka(s). Išnykus galo -a *(j)ieka → (j)iek, o proklitinėje padėtyje daugelyje latvių šnektų ir kai kuriose lietuvių šnektose išriedėjo į ik, plg. lie. tik-tai ← s. lie. tiek-tái DP 10₁.

Šaltinis:

Rosinas 1988, 218–219