Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: itas, ėdmenė, kamšus, greva, reižtis, tašyti, anielas, gerklė, dausa, ėnioti, ketvergis, melda, jungti, num- (že.), balgnas, gruodas, šlafrokas, smaigyti, siurbti, auksas, tekis, bendė, sekmas, sviklas, susikalbasyti, pjautuvas, įrankis.

Antraštė:

itas

Straipsnelis:

Tiek lietuvių įvardžio itas, tiek latvių įvardžio iti/ys struktūra rodo, kad abiejų kalbų aptariamieji įvardžiai yra sudėti ši dviejų elementų: elemento i- ir elemento tas, la. ti/ys. Antrasis elementas yra rodomasis nedistancinis įvardis. Sudėtingesnis klausimas yra pirmojo elemento kilmės paaiškinimas. Tradicinis aiškinimas, pagal kurį i- esąs *i- kamieno įvardis [Endzelīns 1951, 537; Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, 1966, 317–318] vargu ar gali būti įtikinamas tiek semantiniu, tiek chronologiniu požiūriu. Turint galvoje lietuvių aukštaičių rytinių šnektų ir latvių augšzemniekų šnektų artimus kontaktus su slavų kalbomis, galima manyti, kad tų šnektų įvardžių su elementu i- darybos orientacini modeliu galėjo būti slavų kalbų panašios struktūros distanciniai įvardžiai. Lietuvių ir latvių tarmių kalbamųjų įvardžių nelementas i- taip pat gali būti kilęs iš kokio deiktinio žodžio *it(E). Kad toks deiktinis [217] žodis galėjo egzistuoti rytų baltų kalbose dar iki kalbamųjų įvardžių atsiradimo, rodo jo vartojimas senuosiuose raštuose, kuriuose nėra įvardžio *itas ar *itys. Įvardį itas padarytu iš it + tas laikė ir E. Frenkelis [Fraenkel LEW, 189]. Taigi kalbamasis įvardis tiek lietuvių, tiek latvių šnektose gali būti susiformavęs iš samplaikos. Tačiau galimas ir kitas šio įvardžio kilmės aiškinimas, darant prielaidą, kad požymį ‘artimasis’ turintis elementas i- yra jaustuko ei, vartojamo dėmesiui atkreipti, silpnasis laipsnis [Rosinas A., Balt 1982, XVIII 2, 147].

Šaltinis:

Rosinas 1988, 217–218

Antraštė:

ìtas

Straipsnelis:

[53 išn.] Su slavų kalbomis rytų aukštaičius ir latvių augšzemniekus sieja dar viena tipologinė paralelė: kalbamosiose tarmėse susiformavo (struktūriškai panaši į slavų kalbų) dvinarė parodomųjų įvardžių sistema (la. itys, itèi ‘šis, ši’ / tys, tèi ‘anas, ana’, lie. ìtas, ìto(j) ‘šis, ši’ / tàs, tà ‘anas, ana’, plg. r. этот / тот, br. гэтот, йэтот / тот), kurios artimojo rodymo įvardis yra padarytas iš *i- kamieno, plg. jis (žr. Endzelīns J., Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951, 537), ir įvardžio tas, ta (la. tys, tèi < tas, tā), o tolimojo rodymo įvardžiu tapo tàs, tà, la. tys, tèi.

Šaltinis:

Rosinas 1980, 17

Antraštė:

itas

Straipsnelis:

J. Endzelynas mano, kad įvardis itys (lie. itas) yra pasidarytas iš *i- kamieno įvardžio, plg. lie. jis, ir įvardžio tys (lie. tas). Laikantis tokios nuomonės, būtų sunku paaiškinti du dalykus: 1) įvardžio *is reikšmės pasikeitimą […]; 2) bent jau latvių itis, itys […] darybą reikėtų nukelti prieš j įsivedimą į šias formas iš kitų linksnių. […] Įvardį íti/ys, itèi galima laikyti vėlyvu atskirų baltų kalbų dariniu [pateikiama argumentų]. [146] Todėl visai galima prielaida, kad įvardis itas (la. itis, itys) yra padarytas iš artimojo rodymo deiktinio žodžio it(ai) ar *it(E), susiformavusio iš jaustuko [147] ei silpnojo laipsnio ir „lokatyvo“ tai ar *tE, ir įvardžio tas.

Šaltinis:

Rosinas 1982b, 146–148