Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

Paskiausiai ieškota: jaunas.

Antraštė:

jáunas

Straipsnelis:

Atrodytų, būtina iškelti prielaidą, kad jau prokalbėje (proto-language) buvo galimos abi reikšmės – ‘gyvybės jėga’ ir ‘amžinybė’. Pirminę, ankstyvesnę protoreikšmę, atrodo, galima patikimai nustatyti, nes *h₂i̯u-hₓon- ‘jaunas vyras’ (ved. skt. yúvā, lie. jáunas, s. sl. junь ‘jaunas’, lo. juvenis, s. airių oac ‘jaunas’ < *h₂i̯eu̯hₓn̥ko-, go. juggs ‘jaunas’ < *h₂i̯uhₓn̥ko- ir kt.) gali būti paaiškintas tik kaip vedinys su posesyviniu sufiksu *hₓon- (K. Hoffmann Münchener Studien für Sprachwissenschaft 1955, VI, 35–40) iš pamatinio daiktavardžio, reiškiančio ‘gyvybės jėga’. Tačiau reikšmė ‘amžinybė’ taip pat turėtų būti sena [„ursprachlich“], sprendžiant iš αἰεί ‘amžinai’ ir av. datyvo ar direktyvo (?) yauuaē ‘amžinai’ semantinio artumo […] Dviguba reikšmė gali nustebinti kaip gana neįprasta. Vis dėlto, ji turi paralelių. Lie. viẽkas reiškia ‘gyvybės jėga’, bet s. sl. vĕkъ reiškia ‘žmogaus gyvenimas, amžinybė’, taip pat ir reikšmės ‘gyvybės jėga’ pėdsakų randama, pasak B. Unbegaun, Sybaris. FS Krahe, Wiesbaden, 1958, 173–176, žodyje s. r. bez vĕka ‘ligonis, invalidas’ – pažodžiui ‘be jėgų’ – ir veiksmažodyje uvečidʼ ‘sužaloti, suluošinti’ – pažodžiui ‘atimti gyvybės jėgas’ […]. Bet junginio s. r. bez vĕka aiškinimas nėra tikras. Avanesov Slov. drevn. russ. jaz. (XI–XIV), M., 1988–, II, 294 aiškina vĕkъ rusų žodžiu uvečija ‘žala’. Semantinė *h₂oi̯u raida turbūt galima suprasti tuomet, kai spėjama, kad pradinė reikšmė buvusi ‘gyvybė (life)’. Tam tikrų linksnių formų, pvz., datyvo, reikšmė ‘gyvybei’ tuomet galėtų įgyti reikšmę ‘amžinai, amžinybei’. Ir čia reikšmė ‘amžinybė’ buvo apibendrinta visai paradigmai.

Šaltinis:

Weiss 1994 (1995), 133, išn. 6

Antraštė:

jáunas

Straipsnelis:

Jotvingių iauniʃ ‘jaunas’, plg. lie. jáunas, la. jaûns, bet pr. maldai ‘jauni’.

Šaltinis:

Zinkevičius 1985b, 73

Antraštė:

jáunas

Straipsnelis:

žr. gyvas

Šaltinis:

Poljakov 1997, 65

Antraštė:

jáunas

Straipsnelis:

[Recenzuojama Daniel Petit'o knyga „Untersuchungen zu den baltischen Sprachen“.] D. Petit'as skiria nemažai dėmesio intonacijos aspektams, tačiau vis dėlto nepaiso kai kurių svarbių dalykų. Pavyzdžiui, jis nenurodo, kad seka -EHRT- nepaiso Hirto dėsnio, kitaip nei -ERHT-, plg. lie. jáunas 3, la. jaûns, sl. *jȗnъ ‘young’ < *h₂i̯eu-h₃n-ó-, (plg. vedų yúvan-, lo. iuuenis < *h₂i̯u-h₃on-).

Šaltinis:

Villanueva Svensson 2010, 367